LMA | AsmeninÄ—s svetainÄ—s

Kuprevičius Giedrius Antanas


El. paštas: info@giedriuskuprevicius.lt

APIE SAVE

Gimiau 1944 m. balandžio 8 d. Kaune. Po vaikų muzikos mokyklos 1958-
1962
mokiausi kompozicijos J.Gruodžio aukštesniojoje
muzikos mokykloje (dabartinėje konservatorijoje), 1962-1968 metais studijavau Lietuvos valstybinėje
konservatorijoje (dabartinėje Muzikos ir teatro akademijoje),
kurioje baigiau kompozicijos klasę
pas prof. Eduardą Balsį, įgijau kompozitoriaus ir
specialių muzikinių teorinių disciplinų dėstytojo specialybes. Pedagoginė veikla
(bemaž be pertraukų) - nuo 1966 metų: dirbau Juozo Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje, vedžiau muzikos
fakultatyvus Kauno Medicinos akademijoje, Lietuvos žemės ūkio
universitete, Kauno politechnikos institute (dabar Kauno technologijos
universitete), dėsčiau aktoriniam kursui Vilniaus universitete, muzikinės improvizacijos kursą Lietuvos muzikos akademijos Kauno fakultetuose.
Skaičiau 200 paskaitų ciklą Muzikiniai trečiadieniai visuomenei Kauno viešojoje bibliotekoje. Vadovavau Kauno valstybinio muzikinio teatro elektroninės muzikos grupei Argo.
Vienuoliką metų vadovavau Lietuvos kompozitorių sąjungos Kauno skyriui,
buvau Lietuvos Televizijos muzikos laidų redakcijos vyr. redaktoriumi.
Dirbau valstybinėse pareigose: Lietuvos Kultūros ministerijoje (pirmuoju ministro pavaduotoju ir meno reikalų valdybos viršininku), vicemeru Kauno savivaldybėje. Nuo 1990 metų iki 1999 pabaigos dėsčiau (docento pareigose) Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakultete, o nuo 2000 sausio
1d. paskirtas KTU Humanitarinių mokslų fakulteto dekanu, kuriuo
dirbau iki 2012 kovo mėnesio.
 Profesorius.
2012 metų spalio 2 d. visuotiniame Lietuvos Mokslų akademijos narių susirinkime
išrinktas tikruoju nariu. Tapau pirmuoju akademiku kompozitoriumi Lietuvoje.
Išleista mokomoji knyga Muzika teatre. Kiti skaityti arba
skaitomi universitetiniai kursai: Muzikos estetika, Muzikos filosofija, Mistika muzikoje, Europos
muzikos istorija, Lietuvos muzikos istorija, Menas ir civilizacija, Muzikos kalba.
Nuo 1957 metų kartu su tėvu Viktoru Kuprevičiumi (1901-1992) reguliariai skambinu
Kauno kariljonu (49 chromatiškai suderintų varpų komplektas). Šiuo metu esu vyresnysis Kauno
miesto varpininkas. Skambinau karilionais Naujojoje Zelandijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Belgijoje, Olandijoje.
Esu Lietuvos Kompozitorių sąjungos ir Lietuvos Muzikų sąjungos narys. Nuo 1968 metų pastoviai bendradarbiauju su Lietuvos spauda, rašau muzikinės publicistikos ir kultūrologijos klausimais žurnaluose Muzikos barai, Santara, Nemunas, dienraštyje Kauno diena turėjau pastovią autorinę
skiltį (nuo 1968 metų). Esu išleidęs dvi esė knygas – Atbuli metai ir Juk pasakyta. Ilgą laiką
vedžiau LTV laidas Kontrapunktas Kita muzika.
Kartą per mėnesį skaitau komentarą
Lietuvos radijo laidoje "Kultūros savaitė"
(I programa). Nuolat koncertuoju respublikoje ir
užsienyje. Dalyvauju muzikiniuose festivaliuose, suvažiavimuose ir
simpoziumuose. Domiuosi jaunimo muzikine veikla ir ją remiu. Master-class
vedėjas tarptautiniuose muzikiniuose jaunimo forumuose. Koncertinės grupės Žaliakalnio vilkai dalyvis. Dalyvavau steigiant Garso ir vaizdo menų technologijų katedrą KTU.
Apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko
kryžiumi - 2003 02 03;
Įsimintiniausias Kauno menininkas - už operą "Jobo teismas", operetę "Kipras, Fiodoras ir kiti"
bei vokalinę simfoniją "Aštuoni metafiziniai romansai" - 2003
gruodis; Vyriausybės kultūros ir meno premija - 2005

www.giedriuskuprevicius.lt įvykių ir kūrybos panorama
KŪRYBINĖS INTENCIJOS arba DABAR
prof. Giedrius Kuprevičius / pranešimas Lietuvos Mokslų
Akademijoje  / 2012 09 26
I
Šį pranešimą skaityti garbingos
auditorijos akivaizdoje padrąsino neseniai pasirodžiusi knyga „Nerimas“,
kurioje radau daug man artimų įžvalgų. Kai kurios pastraipos mane tarsi
sugėdino ir todėl nutariau, gal kiek netikėtu būdu, remdamasis savo paties
darbais, susirinkusiais aplink mane per pusamžį ir pasiekusiais bemaž 300
pavadinimų ribą, per jų intencijas ir troškimus pažvelgti į save laike ir į
laiką, bėgantį mumyse. Kažkuris iš rusų poetų modernistų sakė, kad menininko
objektyvas turėtų būti pirmiausiai nukreiptas į save, nes tik per savo matymą
ir mąstymą gali tinkamai ir atsakingai reikštis ta menine kalba, kurią tu
geriausiai valdai. Dabar, kai daugybė menininkų beveik privalomai eksponuoja
stebinimą ar šokiravimą, daugybė svarbių temų nutolsta ir nutyla, nes nestebina
ir nešokiruoja, nors, giliau pažiūrėjus, jų tyla kaip tik turėtų stebinti ir
šokiruoti. Džiaugiuosi, kad tokį požiūrį išsakydamas nesu vienas, ir netgi
jaunosios kartos kūrėjai atataria
šiam rūpesčiui savo darbais, atranda toje temų tyloje tūnančius nebylius ir
atveria jiems burnas.
Tikriausiai niekas taip
neišjudino mano kuklaus pilietiškumo, kaip pirmasis prisilietimas prie teatro,
ir ne muzikinio, kuris dar labai sukaustytas muziejinių tradicijų ir štampų, o
dramos teatro,  kuriame skambėjo
angažuoti tekstai ir reiškėsi modernus jų perteikimo mechanizmas. Kazio Sajos
„Mamutų medžioklė“ (1968) buvo tarsi raktas į mažiau patogią ir ne visuomet
avangardiškai efektingą meninę kalbėseną, kurią, sutarę neperkainuoti amžinųjų
vertybių, pabandėme, žinoma, kiek leido mūsų kūrybinės galios, kilsterėti į dangų.
Tiksliau, į dangūs, kurie, anot žmogaus
sielos kelio žinovo Plotino, yra kiekvienam kitokie. Starto sėkmė įkvėpė, nors
ir tuomet matėm to proceso meninius nelygumus, pernelyg aiškių pamokymų ar
perspėjimų gausą. Tačiau regėjome ir kitą – nauja kalba įmanoma tik tuomet, kai
ir kalbi naujai, tačiau įterpdamas anksčiau žinomos kalbos žodžius. Jie
klausytoją (o jis labai įvairus ir ne visuomet baigęs aukštuosius vairavimo
menuose kursus) kvietė neužsisklęsti išgirdus naujakalbę. Mūsų mokytasi iš didžiųjų meistrų – eiti į priekį su
reginčia pakaušyje akimi.
Tad leiskite keliais sakiniais
atskleisti pranešimo antraštėje įrašytą sąlygą ir pasamprotauti apie kūrybines
intencijas ir dabar, t.y. laiką,
kuris yra visuomet dabar sulyg
kiekvienu tuomet gimusiu kūriniu.
Tokia autoanalizė mane netikėtai artina prie fiziko ar chemiko, kuriam įprasta,
žengiant pirmyn, aiškinti savo ieškojimų kelius.
II
Vieno veiksmo opera „Ten, viduje“ [1976] – sovietmetis ir
M.Maeterlincko metafora.  Nepasitenkinimas
rutininiu muzikiniu teatru, kuris 
sovietmečiu rėmėsi tik klasikiniais ir politizuotais pastatymais, Kaune
su režisieriumi Stanislovu Rubinovu įkūrėme Jaunimo muzikinę studiją, turėjusi
ambicijų kurti muzikinio teatro alternatyvą. Tiesa, jėgos tuomet buvo labai
menkos, branduolį sudarė jauni dainininkai mėgėjai. Opera „Ten, viduje“ buvo daugiau
manifestas nei kokybė, kurią kompensavo jaunatviškas maksimalizmas ir tikėjimas
egzistencijos pokyčiais. Taigi, Maeterlincko filosofija buvo tikras iššūkis
laikui ir sistemai. Sudėtinga uždaro vidaus ir besikeičiančio pasaulio sandūra
pasąmonėje žadino mumyse kitokio būvio poreikį. Spektaklis buvo sutiktas
keistai – valdžia lyg nesusigaudė, gi publika išpirkdavo bilietus per valandą. [ŽODIS]
Opera „Prūsai“ [1994] – išnykusių atminimui, nykstančių perspėjimui. Opera
pastatyta Stasio Domarko iniciatyva Klaipėdos muzikiniame teatre po sėkmingai
atliktos siuitos iš muzikos kino filmui „Herkus Mantas“. Pagrindinio herojaus
rolė parašyta specialiai maestro Virgilijui Noreikai, kuris dainavo atliko
visus spektaklius. Vėliau vaidmenį perėmė Algirdas Janutas, kuris dainavo iki
2004 metų.  
Opera „Karalienė Bona“ [1999] – kad istorija yra tik interpretacijos,
suvokiau tyrinėdamas renesanso epochos atgarsius Lietuvoje. Atsiskleidė kita
sudėtingo laikotarpio, dalinai jau legendos, pusė. Be konsultacijų su istorike
Jūrate Kiaupiene būčiau nuklydęs į, anot F.Nieztsches, dienos sapnus.
Pagrindinio vaidmens atlikėja Sabina Martinaitytė už puikų karalienės Bonos
Sforzos vaidmenį buvo apdovanota prizais. 
Nauja buvo tai, kad po Juozo Grušo dramos „Barbora Radvilaitė“ į tą
laikotarpį buvo pažvelgta nauju kampu. Opera buvo parodyta Pirmajame
tarptautiniame operų festivalyje Vilniuje, o premjera, kurios globėjas buvo
prezidentas Valdas Adamkus,  buvo ko gera
pirmoji gyva internetinė transliacija, kurią techniškai įgyvendino KTU
inžinieriai. Spektaklis 13-tą sezoną Kauno muzikinio teatro repertuare. Sukėlė
diskusijas dėl istorinių asmenybių akcentų.
Vokalinis ciklas „Išeivių dainos“ [1969] – tikroji poezija
(Faustas Kirša, Kazys Bradūnas, Jonas Mekas) niekada nenutolsta nuo adresato,
kur jis bebūtų. Tai buvo siekis Lietuvoje mažai žinomą poeziją paskleisti ne
grynuoju pavidalu, o su muzikiniu palydėjimu. Dainos turėjo didžiulį rezonansą,
nes tuomet tikriausiai tik Fausto Kiršos pavardė buvo plačiau žinoma
Lietuvoje...  Sugrįžau prie šios temos po
40 metų „Elegijoje Tėvynę palikusiems
[2009] – socialinio rondo drama (akordeonui ir styginiams).
Po Vasario 16 iškilmių Kopenhagoje, kuriose susirinko itin daug lietuvių,
suvokiau, kad mes neleistinai atsiribojome nuo šios temos.
Vokalinis ciklas „Dvikalbės dainos“ [2002] – gebėjimas
gyventi šalia vieni kitų (Jurgis Baltrušaitis, Konstantinas Balmontas,
Valerijus Briusovas, Andrejus Belas). Kultūros atašė Juozo Budraičio veiklos mūsų
ambasadoje Maskvoje stebėjimas paskatino pabandyti sudėti į vieną akustinį
sprendimą dvi kalbas su garsiausių rusų ir lietuvių poetų tekstais. Čia pat
skambanti lietuvių ir rusų kalba sudaro visai naujas fonetines jungtis ir
tembrus. Kalba tėra simboliai, kuriuos muzikos dėka galima sugretinti ir guati
trečią rezultatą: simbiozę.
Oratorija „Amžinoji šviesa“ [2011] – skaudi tautos istorija ir būtina atgaiva.
Negalima apsiriboti vien proga, tuo labiau tokia, kuri jau tapo etapu mūsų
naujųjų laikų istorijoje. Todėl reikėjo kitokių, neįprastų sprendimų. Taip į
partitūra atėjo Antanas Maceina - poetas Jasmontas, kurio eilėse radau žymiai
gilesnius nei vien proginius, o tuo pačiu ir itin artimus mano intencijai žodžius,
frazes, nuotaikas ir įžvalgas. Dalių pavadinimus pasiūlė Poetas: A.Maceina ne pirmą kartą ateina į
pagalbą – kas žino, gal kada ką nors sudomins 2002 metų darbas - opera „Jobo teismas“, kurios filosofinius
pamatus sudėjau remdamasis Maceinos traktatu „Jobo drama. Žmogiškosios būties
apmąstymas“ (1950).
 „Paskutinių
baltų šokiai
“ [2012] – rūšių nykimo dramatizmas ir neišvengiamybės
filosofija. Šiuo metu iš mokslui žinomų 19 baltų genčių teliko tik dvi–
lietuviai ir latviai. Kitos baltų tautos ir gentys iki XIX a. buvo asimiliuotos,
sunyko, išnyko.
Baletas „Čiurlionis“ [2009-2012] – dvejybės vienybė. Menininko konfliktas su
savimi ir epocha. Pavėluoto romantizmo genijus, o gal lietuviškosios
kosmogonijos logikos reiškėjas. Labai jautri, slidi ir netgi pavojinga tema.
Nauji šaltiniai bei senųjų naujas perskaitymas leido sudėti tokį libreto, kuriame
nutolus nuo biografijos siekta atskleisti menininko konfliktą ne tiek su
aplinka, kiek su savuoju aš, iš kurio kyla arba nuovargis arba nemirtingumas.
Baletas yra apie keturias Čiurlionio meiles – trys moterys ir kūryba. Baletą
stato visa kūrybinė grupė iš Lenkijos, todėl vasarą vyko itin įdomus kūrybinis
darbas su baletmeisteriu Robertu Bondara šlifuojant ir turtinant libretą.
Premjera numatyta 2013 metų gegužės pabaigoje Nacionaliniame operos ir baleto
teatre.  Baleto kelias į sceną ilgas – nuo
2009 metų, kai teatras atsisakė pirmos versijos, visa muzika buvo sukurta iš
naujo, visai kitu metodu, remiantis profesoriaus Dariaus Kučinsko tuo metu
pasirodžiusiu pilnu MKČ kūrybos katalogo pirmojo takto informacija. Ji - blyksnis
ir išsekimas. „Žalčio Sonata“ geriausiai parodo Čiurlionio kūrybinės ekstazės
logiką – „kulminacija šaltinis“ ir išsikvėpimas. Stebėtina idėjų gausa ir
nutrukęs jų realizavimas. Taigi baleto muzika yra tarsi Čiurlionio pirmas
žodis, o tolesni sakiniai – mano.. Todėl galima sakyti, kad muzika yra leitfrazinė.
III
Nekalbu (ir negaliu to daryti)
apie čia minėtų darbų meninę vertę. Ji jau arba įvertinta, arba bus įvertinta,
arba nebus, ir dėl to nereikia krimstis. Žinoma, visuomeninis rezonansas
autoriui labai svarbus, o išoriniai vertinimai yra didelė vertybė ir paskata,
kokie jie bebūtų. Šiais laikais jų vis mažiau, tad aktyviai dirbantis kūrėjas
dažnai lieka vienišas su nustebimų ir šokų laukiančia žiniasklaida bei su savo
kūrybine sąžine, kuri vartotojiškoje visuomenėje patyria gausybę gundymų.
Žinoma, susigalvojus tapti socialiems sluoksniams ar politinei srovei
užsiangažavusiu kūrėju gal ir bus patrauklu, tačiau tai greičiau reporterio, o
ne menininko temos. Meno galia ir unikalumas yra tame, kad netgi juokaudamas
gali kalbėti apie liūdnus dalykus, o visiškai neminėdamas imperatoriaus vardo -
apie imperijos agoniją. Ar ne taip elgėsi baroko epochoje kūręs G.F.Haendel,
diktatoriaus Gajaus Juliaus Cezario vokalinę partiją operoje „Julius Cezaris
Egipte“ (1724) parašęs kastratui, apie kuriuos turėjo itin negatyvią nuomonę...
IV
Visi anksčiau minėti darbai (išskyrus
operą „Prūsai“ ir „Išeivių dainas“) buvo kuriami naujų technologijų eroje – nuo
aštunto dešimtmečio pradžios jaučiau alkį žinioms apie sintezatorius, sekvencerius, moduliatorius, melotronus, samplerius
ir galiausiai kompiuterius.
Elektroninės muzikos grupė „Argo“, jos diskai, koncertai su gyva elektronine
muzika tapo paskata kurti muziką pasitelkiant naujausias muzikines
technologijas, intensyviai bendraujant su tokius įrankius kuriančiomis firmomis
(Cubase, Sibelius, EastWest), inžinieriais. Todėl ir atėjimas (ne be kolegų
pakvietimo) ne į Muzikos, o technologijų universitetą tapo pastarųjų 12 metų
antrąja pasija mano gyvenime. Kauno
technologijos universitete įkurta muzikos technologijų katedra  jau pradėjo sodrinti šalį naujos kartos garso
inžinieriais, kurie kitaip girdi ir kitaip dirba. Mano paties namų studijoje darbo
be modernių įrankių neįsivaizduoju trečią dešimtmetį. Tiesa, penklinių
išvagotas popierius ir pieštukas vis dažniau taikosi į kūrybinio proceso tėkmę,
bet stilus ir compus gražiai sutaria. Įrankis tėra tik priemonė. Tiesa,
modernizacijos netikėtai keičia kūrybos procesų metodikas, išlaisvina nuo
daugybės rutininių - partitūrų ar balsų redagavimo, dauginimo darbų. Šiai temai
šiuo metu atsidėjęs – šiuo metu ruošiama mokomoji knyga apie kompiuterizacijos
įtaką kūrybiniam procesui. Tai tema, kuri šiuo metu sukelia itin daug emocionalių
diskusijų. Praktiko patirtis joms gali suteikti labiau žemišką turinį.
Simfoninis ciklas „Muzikinės grotos“ [2012] – kultūrų
sutartinės siekis. Idėja ir naujos technologijos.
Kalbėdamas apie grožę, kaip sveikatos dalį, Vydūnas
prašo mūsų išsaugoti žmogiškumo esmes ir sielos/dvasios lygmenyje. Grožio sąvokai
persikėlus į pramogų sferą menininkui
nebeliko nieko kita, kaip prabilti bjauria kalba ne tik apie bjaurius, bet ir
gražius dalykus. Grožė tapo
pasityčiojimo iš jos pačios pramoga. Todėl sugražinti grožio kategoriją kaip
vieną iš pasaulio supratimo formų tampa neįtikėtinai svarbiu ir įpareigojančiu kiekvieno
humanisto uždaviniu. Tuo labiau, kai susvetimėjusiame pasaulyje jau pajutome grožės, kaip žmoniją vienijančios
grandies jėgos poreikį. Daugybė krizių baigiasi, kai grožis išsivaduoja iš
pramogos.
TRUMPA CODA
Mano buvimas čia tikrai nėra
paprastas, tuo labiau turinys, su kuriuo bičiulių padrąsintas ateinu į Mokslų
akademiją. Suprantu tai kaip institucijos ketinimą plėsti temų ratą, tapti
atviresniems ne tik mokslo, bet ir kultūros, meno sričių tyrimams, įskaitant ir
jautrią muzikinės kūrybos grotą. Muzikos
mokslas ir praktika verti, kad taipogi galėtų reikštis šios garbingos
institucijos darbuose. Esu pasiruošęs visus man patikėtus iššūkius priimti ir, kiek leis galios, kūrybiškai atsiliepti.
 


 


 

Asmeninis forumas


TemaPaskutinis įrašas
Muzikologija ir laisvoji kūryba Lietuvoje
Tema sukurta: 2012-10-08 10:09:50
Šioje temoje įrašų nėra