Naujienos

Žmogaus vaizdavimas priešistorėje ir Marijos Gimbutienės Deivių teorija

2021 m. sausio 28 d. Lietuvos mokslų akademijos skyrius „Mokslininkų rūmai“ pakvietė paminėti archeologės, antropologės, LMA užsienio narės prof. Marijos Gimbutienės 100-ąsias gimimo metines. Į virtualų renginį susirinko 90 klausytojų iš įvairių Lietuvos miestų ir rajonų. Lietuvos istorijos instituto archeologijos skyriaus vyresnioji mokslo darbuotoja dr. Agnė Čivilytė gimnazistams, pedagogams, muziejininkams, Trečiojo amžiaus universitetų klausytojams skaitė paskaitą „Žmogaus vaizdavimas priešistorėje ir Marijos Gimbutienės Deivių teorija“.
Pasakojimą lektorė pradėjo nuo paskaitos skelbime vaizduojamos antropomorfinės moters figūrėlės, priklausančios vadinamajai Tripolės-Kukutenio kultūrai. Tai viena reikšmingiausių Europos neolito ir eneolito archeologinių kultūrų, datuojama 5 500–2 750 tūkst. m. pr. Kr.  Ji apėmė dabartinės Moldovos, Vakarų Ukrainos ir Šiaurės Rytų Rumunijos plotus. Šios kultūros bendruomenės įsikurdavo matyt didžiausiose neolito laikotarpio gyvenvietėse, kuriose gyveno n20–50 tūkst. gyventojų. Jos nuolat būdavo naikinamos (kas 60–80 metų), bet jose ir vėl įsikurdavo žmonės.  Be to, buvo statomos monumentalios šventyklos su stelomis, aukojimo altorėliais ir kitais ritualiniais objektais. Jose archeologai aptinka šimtus žmogaus – dažniausiai moterų – figūrėlių. Tai dalis tų apie 30 000 rastų ir muziejuose saugomų neolito laikotarpio plastinių žmogaus atvaizdų ar jų fragmentų. Visa tai archeologai priskiria atskiroms kultūrinėms grupėms (Hamangijos, Karanovo, Vinčos, Lengjelio ir kitoms), kurių visumą Marija Gimbutienė ir vadina Senąja Europa.

Marija Gimbutienė tyrinėjo šias ir daugybę kitų antropomorfinių figūrėlių, kurias rasdavo savo vadovaujamų kasinėjimų metu. Jos dėka vartojamos Senosios Europos ir Didžiosios Deivės sąvokos, o štai prancūzų archeologas Žakas Kovenas (Jacques Cauvin) neolito antropomorfinės plastikos suklestėjimą pavadino net „Neolito simbolių revoliucija“ (Révolution des symboles au Neolithique). 
Iš pirmo žvilgsnio chaotiški ir įvairūs  žmonių atvaizdai gali būti suskirstyti į tam tikras grupes pagal formą, stilistiką ir ornamentą. Žinoma, mes niekada neatspėsime, ką galvojo akmens amžiaus kūrėjai, bet skvarbi tyrėjo akis pastebi tam tikrus dėsningumus, leidžiančius susivokti šioje vaizdinių gausoje. Pavyzdžiui, minėtosios Tripolės-Kukutenio kultūros figūrėlių ornamentą mokslininkai interpretuoja kaip prijuostes, o Vinčos kultūros figūrėlių veidus – kaip kaukes.


Marija Gimbutienė žmogaus atvaizdus įpina į religinį kontekstą: jos akimis tie žmonės – tai Deivės ir Dievai. M. Gimbutienė suformavo savo stereotipus, vėliau tapusius atskiros mokslo krypties – archeomitologijos – pamatu. Tai Deivė Paukštė, Gimimo Deivė, Auklė ir Madona, sustingusi nuoga Baltoji Deivė, Deivė gyvatė, Nėščioji Deivė, Atgimimo deivė ir pan. Visas šis Deivių panteonas supo Magna Mater – Deivę Motiną.
Vyrai M. Gimbutienės akimis – tai dievai su paukščio kauke, jauni stiprūs ir aistringi bei seni ramūs Rūpintojėliai. Įdomu tai, kad M. Gimbutienė sieja juos su gimstančios ir mirštančios gamtos metafora. Jos skirstymas pagrįstas subjektyviomis interpretacinėmis nuojautomis, verčiančiomis šių dienų stebėtoją aikčioti iš nuostabos ir įsitraukti į mistinį figūrėlių pasaulį.
Kitaip nei Marija Gimbutienė  antropomorfinę plastiką analizuoja vokiečių archeologas Svenas Hansenas (Svend Hansenas). Atsiribojęs nuo išankstinių interpretacijų, jis vadovaujasi archeologiniais kriterijais: stiliumi, tipologija, radimo aplinkybėmis ir kontekstu bei figūrų pasiskirstymu erdvėje ir laike. Jis pabrėžia, kad būtent kultinė-ritualinė antropomorfinių figūrėlių interpretacija iki šiol yra vyraujanti, o į kitas galimas jų naudojimo galimybes, kaip pavyzdžiui, žaislus, kreipiama mažiau dėmesio.
Žvelgiant į figūrėles iš tipologinės perspektyvos pasirodo, kad galima kalbėti apie tam tikrus kanonus, pernešamus iš vieno kultūrinio arealo į kitą. Tai tam tikrų formalių tradicijų, o kartu ir panašios pasaulėžiūros bei su ja susijusių religinių apeigų sistema.
Nepaprastai ryški stilistinė figūrėlių paletė liudija apie galimas socialines figūrėlių reikšmes, susijusias su žmogaus gyvenimo etapais: vyro ir moters jungtuvėmis, kūdikio laukimu, gimimu, branda, mirtimi.
Taigi Marijos Gimbutienės Senosios Europos civilizacijos ir Deivių religijos hipotezė paskatino archeologus susimąstyti, kas yra žmogaus atvaizdas, kokią reikšmę jis turėjo praeities bendruomenėms, kodėl žmogaus figūrėlės vyravo neolito ir eneolito laikotarpiu, ar simbolius galima vadinti rašmenimis ir kokios buvo šio masinio žmogaus vaizdavimo reiškinio priežastys.
Po paskaitos lektorė atsakė į klausytojų klausimus.
Dr. Agnės Čivilytės paskaita
„Žmogaus vaizdavimas priešistorėje ir Marijos Gimbutienės Deivių teorija“

Parengė Lietuvos istorijos instituto archeologijos skyriaus vyresnioji mokslo darbuotoja dr. Agnė Čivilytė ir LMA skyriaus „Mokslininkų rūmai“ vyr. specialistė Diana Lekevičienė