Naujienų archyvas

Knygos Mečislovas Davainis-Silvestraitis, Dienoraštis, 1904–1912 m. sutiktuvės

Kovo 18 d. Lietuvos mokslų akademijoje vyko dr. Olgos Mastianicos-Stankevič (Lietuvos istorijos institutas) ir dr. Jurgitos Venckienės (Lietuvių kalbos institutas) parengtos knygos Mečislovas Davainis-Silvestraitis, Dienoraštis, 1904–1912 m. (Bibliotheca Archivi Lithuanici 11) pristatymas. Nuotolinį renginį vedė Lietuvos mokslų akademijos Humanitarinių ir socialinių mokslų skyriaus pirmininkas akad. Domas Kaunas. Dalyvavo knygos parengėjos, dr. Darius Staliūnas (Lietuvos istorijos institutas), dr. Vilma Žaltauskaitė (Lietuvos istorijos institutas), doc. dr. Eligijus Raila (Vilniaus universitetas), knyga susidomėjo ir pokalbių klausėsi apie 40 klausytojų.

Lietuvos mokslų akademijos Jaunosios akademijos narė O. Mastianica-Stankevič, pristatydama knygą pabrėžė, kad parengta šaltinio publikacija yra ilgalaikių tyrimų rezultatas ir tęsinys. Dar 2012 metais ji pradėjo domėtis bajorijos vaidmeniu XIX a. pabaigos – XX a. pradžios lietuvių tautiniame judėjime, kėlė klausimus, kaip kito tautinio judėjimo ideologų požiūris į bajoriją, kiek tam judėjimui buvo svarbi bajorijos „įtautinimo“ problema, kaip ši problema buvo matoma ir sprendžiama. Šių klausimų tyrimas leido O. Mastianicai-Stankevič svarstyti, kiek lietuvių tautinio judėjimo ideologų požiūris į bajoriją galėjo turėti įtakos šios socialinės grupės įsitraukimui į lietuviškus tautinius ir kultūrinius procesus, bei nepasiduoti akademinėje literatūroje dažnam stereotipiniam vertinimui, kad bajorija „tai atskilusi nuo lietuviško kamieno šaka“, kuri nebuvo įdomi ir svarbi besiformuojančiam lietuviškam nacionalizmui. 2016 m. tyrimų rezultatai buvo apibendrinti knygoje Bajorija lietuvių tautiniame projekte XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Šios knygos centrinė figūra –tautosakininkas Mečislovas Davainis-Silvestraitis, tiksliau, jo redaguojamas žurnalas Litwa (1908–1914), skirtas bajorijos „įtautinimo“ problemai spręsti. Tada kilo sumanymas parengti Davainio-Silvestraičio Dienoraštį, rašytą Vilniuje 1904–1912 metais, itin svarbiu lietuvių tautiniam judėjimui laikotarpiu. Lietuvių kalba rašytas tautosakininko Dienoraštis puikiai atskleidžia, kaip bajorų kilmės lietuvių inteligentas siekė atrasti savo vietą modernėjančioje visuomenėje, svarstyti klausimus, kodėl dalis bajorijos įsijungė į lietuvių tautinį judėjimą, su kokiais vidiniais išgyvenimais turėjo susidurti.

Iš kairės: dr. Olga Mastianica-Stankevič ir dr. Jurgita Venckienė

Lietuvių kalbos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja dr. Jurgita Venckienė supažindino su Davainio-Silvestraičio kalbine veikla. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos rankraštyne saugomi rankraščiai Apie senovės lietuvišką raštą, Kalbotyros dalykai, Kalbotyros medžiaga liudija domėjimąsi lietuvių kalbos istorija. Ne mažiau rūpintasi ir lietuvių kalbos vartojimu, sklaida – Davainis-Silvestraitis tarėsi su latviais dėl dvikalbių žodynų leidybos, be to, pats parengė lietuvių, rusų ir lenkų kalbų pasikalbėjimų žodynėlį. Dienoraštyje Davainis-Silvestraitis skyrė dėmesio bendrinės kalbos istorijai: aprašė, kad jos pagrindu paimta Rytų Prūsijos lietuvių tarmė, pristatė Antano Baranausko ir Kazimiero Jauniaus bendrinės kalbos darbus, rašė apie Jono Jablonskio veiklą, Lietuviškos kalbos gramatiką (1901).
J. Venckienė pasakojo, kad skaitytojas Dienoraštyje ras ir žemaitiškų formų, ir nevienodų galūnių, ir nevienodos ortografijos, nes parengėjų intervencija į Dienoraščio tekstą yra minimali. Nors kyla įspūdis, kad minėta Lietuviškos kalbos gramatika Davainiui-Silvestraičiui atrodė autoritetinga, Dienoraštyje jos laikytasi ne visais atvejais. J. Venckienė pabrėžė, kad rašydamas Dienoraštį Davainis-Silvestraitis ortografijai skyrė kur kas mažiau dėmesio negu XIX a. pabaigoje, o žemaitiškų formų vartojo rečiau.

Lietuvos istorijos instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas dr. Darius Staliūnas, pasidžiaugė dviem skirtingoms mokslo kryptims priklausančių autorių – istorikės ir kalbininkės – sėkmingu bendradarbiavimu. Jis teigė, kad O. Mastianica-Stankevič yra produktyvi tyrėja, tai jau trečioji jos (šįkart su bendraautore) knyga, o J. Venckienės tyrimus dažnai naudoja istoriniuose tyrimuose. D. Staliūnas pažymėjo, kad nepriklauso tiems istorikams, kurie mano, kad svarbu paskelbti kuo daugiau egodokumentų, – jis visada kelia klausimą, kuo rankraštis ypatingas, svarbus. Pasidalijo įspūdžiais, kad Davainio-Silvestraičio Dienoraštyje nėra gilių asmeninių išgyvenimų, lietuvių tautinio judėjimo procesų vertinimų, tad jį būtų sunku lyginti su, pavyzdžiui, Mykolo Römerio dienoraščiais. Tačiau Davainio-Silvestraičio Dienoraštis atskleidžia vienos šeimos, vienos giminės tautinių tapatybių problemas, kurios svarbios platesniame nacionalizmo tyrimo kontekste, pavyzdžiui, tikslinant primordializmo prieigos įtikinamumą. Antras įdomus požiūris, išryškėjęs skaitant Dienoraštį, yra kartų konfliktas, kuris iki šiol nėra rimčiau nagrinėtas lietuvių istoriografijoje. Staliūno nuomone, tokiu požiūriu galima paaiškinti pasaulėžiūros ir politines takoskyras, nagrinėti klausimą, kiek jas nulėmė kartų konfliktas. Davainis-Silvestraitis priklausė senajai lietuvių inteligentų kartai, kuri dar nemąstė politinėmis kategorijomis, tad ir jo politinė veikla nebuvo nuosekli. 1906 metais Davainis-Silvestraitis pasirašė „Lietuvių memorandumą popiežiui Pijui X apie lenkų kalbą Lietuvos bažnyčiose“, o tai „antilenkiško“ veikimo sritis, bet kartu jis atsisakė įstoti į Tautiškąją lietuvių demokratų partiją – vieną radikaliausių lietuviškojo etnonacionalizmo institucijų.
Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotoja dr. Vilma Žaltauskaitė prisipažino esanti šališka, nes nuolat seka, skaito ir džiaugiasi istoriniais O. Mastianicos-Stankevič ir kalbiniais J. Venckienės tyrimais. Džiaugėsi, kad pristatomoji knyga pasirodė Bibliotheca Archivi Lithuanici serijoje, kurioje rodoma didžiulė pagarba istorijos šaltiniui. V. Žaltauskaitė pabrėžė, kad knygosparengėjos labai įdėmiai įsiskaitė į Davainio-Silvestraičio Dienoraštį ir palengvino skaitymą skaitytojui plačiais komentarais, gausia ikonografine medžiaga. Šiai knygai būdinga organiška teksto ir vaizdo visuma.
V. Žaltauskaitei Dienoraštis pasirodė įdomus ir sociokultūrine, ir antropologine prasme. Jis puikiai atskleidžia vyrų ir moterų, kurie vertėsi lietuviška intelektualine veikla XX a. pradžioje, padėtį, rodo, kiek šis pasirinkimas jiems kainavo net banalia – materialine – prasme. Dienoraštis atskleidžia Davainio-Silvestraičio kaip bajoro netipiškumą: bajorijai paprastai būdingas reflektyvus požiūris į save, į visuomenę, tad šia prasme Davainis-Silvestraitis nėra tipiškas bajoras. V. Žaltauskaitei įdomus atrodo ir Dienoraščio autoriaus kalbinių nuostatų tyrimas.

Vilniaus universiteto doc. dr. Eligijus Raila pastebėjo, kad dienoraštis, kaip gyvenimo įprasminimo forma, labai įdomus, svarbus žanras: galbūt jis nepapildo istoriografijos faktografiniu požiūriu, bet leidžia įvertinti, kas tos epochos žmonėms buvo svarbu, ką jie reflektavo, apie ką mąstė, kaip vertino savo situaciją. Davainis-Silvestraitis ilgą laiką humanitarams buvo žinomas kaip kruopštus lietuviškos tautosakos rinkėjas. Tačiau Dienoraštis rodo, kad jis svarstė apie savo paties kaip individo, kaip bajoro vietą lietuvių tautiniame judėjime. E. Raila dalijosi įspūdžiu, kad Dienoraštis atskleidžia kitokį Davainio-Silvestraičio psichologinį veidą, nei korespondencijoje, kur jis buvo polemiškas, aštrus, nagrinėjo geopolitinių perspektyvų temas. Davainis-Silvestraitis nedalyvavo kuriant lietuvių tautinio judėjimo politines programas, nekėlė politinių šūkių, – jam tai svetima ir, mokslininko nuomone, tai susiję su aušrininkų savęs, savo veiklos įsivaizdavimu. Kaip aušrininkas Davainis-Silvestraitis kūrybinės veiklos prasmę matė tautos vienybėje, o skaidymas į politines partijas silpnina bendrąją idėją. Aušrininkams tauta turėjo būti vieninga ne vien politiniu, bet ir socialiniu požiūriu. Davainis-Silvestraitis priklausė senajai lietuvių inteligentų kartai, kuri matė prasmę vieningame visuomeniniame, kultūriniame darbe, bet ne politiniame susiskaldyme.

Lietuvos mokslų akademijos Humanitarinių ir socialinių mokslų skyriaus pirmininkas akad. Domas Kaunas, pavadinęs knygą mažąja Davainio-Silvestraičio ir jo epochos enciklopedija, pažymėjo, kad knygos parengėjos pateikė daug Dienoraščio skaitymo raktų: išsamūs įvadiniai tekstai, platūs istoriniai,  kalbiniai ir tekstologiniai komentarai, asmenų ir vietų rodyklės, įspūdinga ikonografinė medžiaga. Komentaruose pateikiama labai daug pagalbinės informacijos, nuorodų, net apie dalykus, apie kuriuos Davainis-Silvestraitis Dienoraštyje tik užsiminė, bet plačiau nerašė. Akademikas džiaugėsi, kad ši knyga bus ilgaamžė, naudinga įvairių mokslo sričių specialistams, padės rasti naujų tyrimo krypčių, temų ir problemų.
Pastebėta, kad knygoje daug naujų, iki šiol neskelbtų nuotraukų, kurios kartais iškalbesnės už patį tekstą ir leidžia suvokti ano meto asmenų gyvenseną, psichologinę savijautą, bendravimo ypatumus, pamatyti patį Davainį-Silvestraitį kaip itin atvirą žmogų. Leidžiant kitas knygas akademikas siūlė parengėjoms atskirai parašyti apie nuotrauką, laiką, jos atsiradimo aplinkybes. Džiaugtasi puikiu knygos dailininko Alfonso Žviliaus darbu: leidiniui pasirinktas itin geras formatas, nuostabus viršelis, apgalvota teksto konstrukcija puslapyje, tinkama popieriaus kokybė. Vis dėlto akademikas pastebėjo, kad šioje knygoje tikėjosi daugiau informacijos apie Davainio-Silvestraičio ryšius su Mažosios Lietuvos lietuvių tautinio judėjimo veikėjais. Teikdamas korespondencijas periodiniam leidiniui Auszra (1883–1886), Davainis-Silvestraitis dažnai lankėsi Mažojoje Lietuvoje, o Auszros leidėjas Martynas Jankus buvojo Davainio-Silvestraičio dvare, čia  perrašinėjo Davainio-Silvestraičio tautosakos rinkinių medžiagą. Davainis-Silvestraitis aktyviai svarstė Mažosios ir Didžiosios Lietuvos suartėjimo galimybę, lankėsi Bitėnuose, stebėjosi lietuviškais užrašais kapinėse ir apie tai rašė lietuviškiems periodiniams leidiniams. Dienoraštyje teužsiminta apie susitikimą su Jankumi, kurį autorius itin vertino. Baigdamas knygos pristatymą akademikas pažymėjo, kad Davainio-Silvestraičio Dienoraštis visada gulės po ranka, o už ausies bus pieštukas pastaboms ir žymėjimams, darbui su šia knyga.

Dr. Olga Mastianica-Stankevič ir dr. Jurgita Venckienė