Naujienų archyvas

Žymaus mokslininko jubiliejus

2021 04 15

2021 m. balandžio 15 d. minėsime vieno žymiausių Lietuvos medicinos pažangos kūrėjų, širdies chirurgo Vilniaus universiteto profesoriaus, Lietuvos mokslų akademijos Akademiko Algimanto Jono Marcinkevičiaus (1921–2014)100 metų sukaktį.

Profesoriaus gyvenimas ir darbai ypač svarbūs XX a. Lietuvos medicinos pažangai. Pats svarbiausias iš jų – tai naujos medicinos srities – modernios širdies chirurgijos – sukūrimas, jos tobulinimas ir iškėlimas į pasaulinį lygį.

Likimas lėmė Profesoriui sudėtingą epochą. Gimė ir augo nepriklausomoje Lietuvoje, medikų šeimoje. Tėvas – gydytojas, vėliau žymus vidaus ligų profesorius Mykolas Marcinkevičius, motina – medicinos sesuo, pirmoji tėvo, dirbusio periferijoje – Linkuvoje ir Rokiškyje, o vėliau Panevėžyje – pagalbininkė. Medicinos aplinka šeimoje nulėmė jaunojo  Algimanto specialybės pasirinkimą. Gyvenimas nepriklausomoje Lietuvoje ir patriotinė šeimos atmosfera turėjo didelės reikšmės jo pažiūrų, įsitikinimų ir charakterio formavimuisi.

Mokymasis Panevėžio gimnazijoje, kuri garsėjo žymiais mokytojais, ypač humanitarais, galutinai suformavo Lietuvos patriotą ir tvirtų humanistinių pažiūrų, siekiantį tarnauti žmogui, jaunuolį. Medicinos studijų pasirinkimas ir tolesnis mediko kelias buvo lemtas ne tik siekio tęsti šeimos tradicijas. Čia Jis matė savo humanistinių idealų, siekio padėti žmogui sunkiausią gyvenimo akimirką, kai pakerta liga, įgyvendinimą.

Didieji Europos sukrėtimai, kurie pakeliui visai sudaužė jauną, tik ką pradėjusią stiprėti Lietuvos valstybę, laužė ir žmonių likimus. Prievartą ir terorą buvo bandoma pateisinti nauja ideologija, nors ji aiškiai prieštaravo sveikam protui ir jaunų žmonių siektiems idealams. Algimantas  Marcinkevičius, kaip ir daugelis kitų, negalėjo priimti naujos ideologijos ir visa savo esybe priešinosiprievartai ir žiaurumui. Pasišventimas medicinos studijoms, siekis profesijos, kuri savo esme yrahumanistinė,pašvęsta padėti artimui, buvo būdas iš dalies atsiriboti nuo plintančios beprotybės ir susikurti sau ateities tikslą.

Studijos Vilniaus universitete suteikė ne tik medicinos žinių, bet ir atsivėrusi universiteto istorija, jame atlikti praeities darbai, puoselėtos idėjos bei pažangos siekis padėjo atsilaikyti prieš gniuždantį karo ir pokario prievartos kultą.

Žymių to meto Medicinos fakulteto asmenybių docento Kazio Katiliaus ir profesoriaus Prano Norkūno įtaka lėmė būsimo profesoriaus Algimanto Marcinkevičiaus pasirinktą chirurgo kelią, o  baigęs studijas, Jis tolesnį savo likimą glaudžiai susiejo su prof. P. Norkūno darbais. Buvo jo asistentu, kartu puoselėjo chirurgijos pažangos siekius, profesoriaus pavedimu pradėjo kraujagyslių chirurgiją ir hipotermijos eksperimentus, ir galiausiai prof. P. Norkūnas perdavė Jam Širdies ir kraujagyslių chirurgijos laboratorijos ir Bendrosios chirurgijos katedros vadovavimą. Šis žingsnis buvo lemtingas tolesniam akademiko A. Marcinkevičiaus likimui, ir ne tik Jam.  Šis žingsnis buvo svarbus Lietuvos  medicinos pažangai ir daugelio jaunų žmonių likimui, kuriuos Jis subūrė naujai medicinos sričiai – širdies ir kraujagyslių chirurgijai – Lietuvoje kurti.

Širdies chirurgija pati vėliausia chirurgijos specialybė, ir ne tik jos, o apskritai medicinos specialybė. Taip atsitiko pirmiausia dėl to, kad širdies palietimas, o ypač jos sustabdymas yra pavojingas gyvybei. Tai grėsmei pašalinti reikėjo didelės ne tik medicinos, bet ir kitų mokslų – fizikos, biochemijos, biologijos ir inžinerijos – pažangos. Lietuvoje širdies chirurgijos atsiradimą ir jos pažangą sutrukdė Antrasis pasaulinis karas, o ypač pokario suirutė ir vėliau sekusi Lietuvos izoliacija nuo pasaulio ir geležinė uždanga.

Moderniąją atviros širdies chirurgiją Algimantas Marcinkevičius pradėjo vystyti Lietuvoje jau būdamas patyręs chirurgas, po 10 metų darbo kartu su prof. P. Norkūnu, taip pat susiformavęs kaip mokslininkas, siekiantis medicinos pažangos ir apginęs daktaro disertaciją. Taip pat buvo nueitas nemažas eksperimentų kelias – baigti hipotermijos eksperimentai ir pradėti nauji, ką tik įsigyto, nelabai tobulo rusiško dirbtinės kraujo apytakos aparato išbandymas siekiant galimybės sustabdyti širdį. Nors pokario suirutė ir žiaurumai buvo praėję,tačiau Lietuvos izoliacija nuo Vakarų pasaulio, kur atviros širdies chirurgija jau buvo išvystyta, buvo aklina ir pasimokyti patirties nebuvo galimybės. Maskvoje ir Peterburge, padedant anglų chirurgams, šios operacijos jau buvo pradėtos. Prof. A. Marcinkevičius pasinaudojo savo habilituoto daktaro disertacijos mokslinio konsultanto, vieno iš širdies chirurgijos pradininko Maskvoje Evgenijaus Mešalkino pagalba. Tuo metu prof. E. Mešalkinas dėl nesutarimų su aukštais administracijos vadais buvo priverstas palikti Maskvą ir tęsė širdies chirurgiją Novosibirske.

Po trumpos eksperimentų, skirtų išbandyti tik ką gautą dirbtinės kraujo apytakos aparatą, serijos 1964 metais prof. A. Marcinkevičius su grupe jaunų chirurgų, anesteziologų, biochemikų ir fiziologų vyksta vieno mėnesio stažuotei į akademiko E. Mešalkino vadovaujamą Novosibirsko kraujo apytakos patologijos institutą. Čia stebi atviros širdies operacijas, tęsia Vilniuje pradėtus dirbtinės kraujo apytakos eksperimentus. Reikšmingas atsitiktinumas – Novosibirske dirbtinės kraujo apytakos laboratorijai vadovauja lietuvis tremtinys Jeronimas Stundžia, kuris labai nuoširdžiai perduoda savo žinias, o vėliau kartu su akademiku E. Mešalkinu atvyksta į Vilnių ir talkina pirmosioms atviros širdies operacijoms.

1964 m. spalio 14 diena išlieka reikšmingiausia data. Tai diena, kai buvo padaryta pirmoji sėkminga atviros širdies operacija Lietuvoje naudojant dirbtinę kraujo apytaką. Tą dieną, dalyvaujant akad. E. Mešalkinui ir dirbtinės kraujo apytakos specialistui J. Stundžiai, 14 metų mergaitei buvo užsiūtas skilvelių pertvaros defektas, kitą dieną – prieširdžių pertvaros defektas.

1964 m. atliktos pirmosios atviros širdies operacijos prof. A. Marcinkevičiui buvo tik ilgo kelio pradžia. Jos buvo daromos vis dažniau, įdiegiami nauji širdies ligų diagnostikos būdai. Tikslesnės diagnozės ir geri operacijų rezultatai skatino plėsti operacijų diapazoną, imtis vis sudėtingesnių operacijų. Prof. A. Marcinkevičius su savo jaunais mokiniais daro įgimtų širdies ydų ištaisymo operacijas, protezuojami širdies vožtuvai, šalinamos aortos aneurizmos, pradedamos aortokoronarinio šuntavimo operacijos. Kartu greitai žengė pirmyn  kraujagyslių chirurgija.

Naujos specialybės kūrimo sėkmei daug gelbėjo prof. A. Marcinkevičiaus talentas atrinkti gabius ir suburti jaunus žmones, uždegti pažangios medicinos idėjomis. Jauni žmonės  kartu su vadovu atsiduoda darbui dieną ir naktį. Jų darbas reikalingas žmonėms, o specialybės pažangos siekis, svarbiausia gyvenimo prasmė, leidžia iš dalies užsisklęsti nuo ganėtinai niūrios sovietinės tikrovės, tačiau žmonių laisvės troškimai prasimuša kartais taip netikėtai ir sukrečiančiai.

1967 m. medicinai yra svarbūs tuo, kad Pietų Afrikos Respublikos chirurgas Christianas Barnardas paskelbia apie pasaulyje padarytą pirmąją sėkmingą širdies persodinimo operaciją. Ši sensacinga žinia greitai apskrieja pasaulį, apie tai rašo visi laikraščiai, šis medicinos laimėjimas pripažįstamas svarbiausiu pasaulio metų įvykiu. Žymiausi Europos ir Amerikos širdies chirurgai skuba šią operaciją pakartoti. Prof. A. Marcinkevičių ir jo pasekėjus taip pat užvaldo ši idėja, kuri greitai išsivysto į siekį apskritai pradėti ir vystyti organų transplantaciją. Pradedami intensyvūs eksperimentai, prof. A. Marcinkevičius vadovauja atskiroms jaunų chirurgų grupėms, eksperimentiškai tyrinėjančioms širdies, kepenų ir inkstų persodinimo operacijas. Profesorius ir jo mokiniai buvo įsitikinę, kad eksperimentai ir medicinos pažanga yra labai patriotinė pareiga ir atliepia Jo dažnai skelbiamą senosios Vilniaus medicinos draugijos devizą „Tarnauti mokslui ir gimtajam kraštui“. Kaip ir laisvės idealas, taip ir mokslo pažanga žmonijai visada buvo svarbiausi siekiai, o širdies ir apskritai organų transplantacija ir šiandien išlieka kaip vienas įstabiausių medicinos mokslo pasiekimų, šiandien gelbstintistūkstančius žmonių gyvybių. O mūsų Profesorius savo gyvenimo būdu, nepriklausymu partijai, neabejotinai juntamu palankiu požiūriu į laisvą religijos išpažinimą, rodė laisvos dvasios žmogų ir tai jaunus žmones žavėjo bei traukė.

Nors pokario teroro ir žudynių laikotarpis jau buvo praėjęs, tačiau prof. A. Marcinkevičiaus patį kūrybiškiausią gyvenimo tarpsnį lydėjo ir sunkino besitęsianti svetima ideologinė priespauda, visiška izoliacija nuo pasaulio. Buvo ne tik uždarytas kelias į konferencijas ir tiesioginiai ryšiai su pažangiausiais Europos ir Amerikos centrais bei chirurgais, bet ir medicininė literatūra, ir vakarietiški žurnalai Lietuvos nepasiekdavo, o skaityti ir sužinoti pasaulio naujienas galima buvo tik nuvykus į Maskvos bibliotekas. Šiandien mūsų jaunimui tai neįtikėtina ir nesuprantama.

Dar vienas prof. Marcinkevičiaus epochos ypatumas buvo to meto medicinos aprūpinimo skurdumas ir labai didelis medicinos techninio aprūpinimo atsilikimas. Iš dalies spręsdamas tą problemą, prof. A. Marcinkevičius organizavo klinikoje inžinierių tarnybą, kartu su Vilniaus grąžtų gamykla jo bendradarbiai kūrė lietuviškus dirbtinės kraujo apytakos aparatus.

Siekį persodinti širdį žmogui teko atidėti, nežiūrint to, kad jau 1969 m. buvo atlikta per 200 širdies persodinimo eksperimentų, įkurta Imunologijos laboratorija, pradėtos inksto persodinimo operacijos ir prof. A. Marcinkevičius bei jo bendradarbiai tam buvo visiškai pasiruošę. Deja, tuometinis Sovietų Sąjungos sveikatos apsaugos ministras uždraudė daryti šias operacijas. Leidimo teko laukti 17 metų. Tik po to, kai šios operacijos buvo padarytos Maskvoje, draudimas buvo atšauktas. 1987 m. rugsėjo 2 d. Profesorius su bendradarbiais padarė pirmąją Lietuvoje širdies persodinimo operaciją. Ši operacija dar ilgai nebuvo daroma kaimyninėse valstybėse ir toli į rytus nuo Lietuvos, išskyrus Maskvą. Iš tikrųjų tai buvo visų prof. A. Marcinkevičiaus darbų vainikavimas ir aukščiausias pasiekimas, atvėręs naują Lietuvos medicinos pažangos etapą.

Lietuvos nepriklausomybę prof. A. Marcinkevičius sutiko su dideliu pakilimu, tikėjo laisvės idealais ir matė medicinos pažangą. Jis aktyviai siekė Lietuvos gydytojų sąjungos atkūrimo, buvo išrinktas pirmuoju jos prezidentu,  siekė vienyti gydytojų pastangas,  didinti jų, kaip aktyvios visuomenės dalies, vaidmenį.

Be viso to, ką prof. A. Marcinkevičius padarė mokslui ir medicinos pažangai, Jis buvo pasišventęs gydytojas, gydymo pareigas kėlęs virš kitų darbų. Tam buvo skirtos dienos ir naktys. Ligoniai tai labai jautė, nepaprastai Juo pasitikėjo, Jo vizitacijos buvo didelė šventė. Profesorius ligonius gydė ne tik operacijomis ir vaistais, bet Jo ištarti, viltį teikiantys žodžiai buvo ne mažiau svarbūs. Ligoniai į tai atsiliepė didele meile ir pasitikėjimu.

Ateičiai Profesorius išliks kaip žymus medicinos mokslininkas, širdies chirurgijos kūrėjas, savo darbais ryškiai prisidėjęs prie Lietuvos medicinos pažangos, paskelbęs daugiau kaip 400 mokslinių straipsnių, skaitęs paskaitas ir pranešimus Vilniuje ir Rygoje, Maskvoje ir Frankfurte prie Maino, Kylyje ir Mėjaus (Mayo) bei Klivlando klinikose. Jis buvo Lietuvos mokslų akademijos akademikas, Tarptautinės širdies ir kraujagyslių chirurgų draugijos, Estijos ir Gruzijos chirurgų draugijų narys, Valstybinės mokslo premijos laureatas, Nacionalinės pažangos premijos laureatas ir Gedimino ordino Komandoro didžiojo kryžiaus kavalierius.

Apibendrinant prof. A. Marcinkevičiaus gyvenimą ir darbus labai tinka vieno iš žymiausių XX a. JAV medicinos organizatorių Viljamo Džeimso Mėjaus (William James Mayo) žodžiai: „Galima manyti, kad mokslo didžiavyriai patys vieni nuveikė gyvenimo darbus, žyminčius medicinos epochas, tačiau tai, ką jie padarė asmeniškai, tikriausiai mažiau svarbu už įkvėpimą, kurį jie suteikė daugeliui savo sekėjų!”

Vytautas Sirvydis, Lietuvos mokslų akademijos akademikas emeritas