Naujienų archyvas

Prūsų kalbos pėdsakai

Lietuvos mokslų akademijos (LMA) skyrius „Mokslininkų rūmai“ ir LMA Jaunoji akademija balandžio 15 d. pakvietė klausytojus į nuotolinę paskaitą „Prūsų kalbos pėdsakai“. Lektorius – LMA Jaunosios akademijos narys, Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltijos kalbų ir kultūrų instituto Baltistikos katedros doc. dr. Vytautas Rinkevičius.

Paskaitoje buvo pasakojama apie prūsų kalbą ir jos rašto paminklus, pristatyti naujausi ne tik paties lektoriaus, bet ir kitų šių dienų prūsų kalbos tyrėjų (Pietro U. Dinio, Iljos Lemeškino ir kt.) tyrimų rezultatai.

Prūsų kalba – tai išnykusi vakarų baltų kalba, iki XVII a. pabaigos vartota dabartinės Karaliaučiaus srities ir šiaurės rytų Lenkijos teritorijoje. Iš kitų mirusių baltų kalbų ji išsiskiria tuo, kad yra palikusi rašto paminklų, leidžiančių šių dienų mokslininkams ją daugiau ar mažiau patikimai rekonstruoti.

Pirmieji prūsiški tekstai radęsi XIV amžiuje. Manoma, kad tai galėję būti nedideli vokiečių–prūsų kalbų rankraštiniai žodynėliai, naudoti kaip savotiškos prūsų kalbõs mokymosi priemonės to meto vokiečių pirklių. Jų originalai šių dienų nepasiekę, tačiau yra išlikę vėlesni nuorašai – vadinamieji Elbingo ir Simono Grunau žodynėliai. Nors pastarieji mokslininkams jau seniai žinomi, ilgą laiką nebūta visiško aiškumo dėl jų šaltinių kilmės bei atsiradimo aplinkybių. Naujausi žodynėlių struktūros tyrimai leidžia jų pirmines versijas įtraukti į bendrą to meto vokiečių pirklių naudotų kalbų mokymosi priemonių kontekstą.

Seniausi išlikę prūsų kalbos paminklai – tai trumpučiai prūsiški įrašai, prirašyti XIV–XV a. lotyniškų religinių traktatų paraštėse. Tokių ilgą laiką nežinotų įrašų, pasirodo, galima atrasti ir šiais laikais – naujausias atrastas vos 2013 m. Ne mažiau įdomu tai, kad jie atsiradę ne pačioje Prūsijoje, o toli už jos ribų. Yra žinoma, kad jų atsiradimo laiku nemažai raštingų prūsų išsilavinimą gaudavę Prahoje (tuometinėje Šventosios Romos imperijos sostinėje), o iš ten likimo keliai juos nuvesdavę ir į dar tolimesnius kraštus, kuriuose jie ir palikdavę įrašų savo gimtąja kalba. Šiuo metu mokslo apyvartoje labiausiai diskutuojama dėl dviejų tokių prūsiškų tekstelių – vad. Bazelio pėdsako (tikėtina, užrašyto Italijoje) ir Kretos pėdsako – interpretacijų. Kaip juos reikėtų perskaityti, visiško tyrėjų sutarimo dar nėra, tačiau šiuo metu vis labiau linkstama manyti, kad tai galėtų būti vieni seniausių baltiško folkloro užrašymo pavyzdžių.

Pagrindiniais prūsų kalbos paminklais laikytini XVI a. Karaliaučiuje išleisti trys prūsiški katekizmai, suteikiantys tyrėjams daugiausia žinių apie prūsų kalbos gramatiką. Pirmasis šių katekizmų, pasirodęs 1545 m., laikytinas ne tik pirmąja prūsų, bet ir apskritai pirmąja išlikusia spausdinta baltiška knyga. Nors ilgą laiką jis laikytas anoniminiu, visiškai neseniai mokslininkų iškelta hipotezė, kad jo autorius galėjo būti užšifravęs savo vardą knygos patarmėje (kaip, beje, ir Martynas Mažvydas, panašiu metu parengęs pirmąjį lietuviškąjį katekizmą).

Paskaitoje buvo ne tik kalbama apie pačius prūsų rašto paminklus ir jų atsiradimo aplinkybes, bet ir bandoma juos paskaityti, atrasti tekstuose prūsų ir lietuvių kalbos panašumų bei skirtumų.

Parengė LMA Jaunosios akademijos narys VU doc. dr. Vytautas Rinkevičius ir LMA skyriaus „Mokslininkų rūmai“ vadovė Aldona Daučiūnienė