Naujienų archyvas

Vytauto Mačernio aukštosios akimirkos

2021 10 15

2021 m. spalio 7-ąją, Vytauto Mačernio žūties dieną, Lietuvos mokslų akademijos (LMA) skyrius „Mokslininkų rūmai“ kartu su Lietuvos rašytojų sąjunga pakvietė poeto gerbėjus į jo 100-ųjų gimimo metinių minėjimą LMA didžiojoje konferencijų salėje. Renginyje, pavadintame „Po ūkanotu nežinios dangum“, dalyvavo literatūrologai akademikė prof. Viktorija Daujotytė, prof. Brigita Speičytė ir dr. Mindaugas Kvietkauskas, poetas Rimvydas Stankevičius, aktorė Jūratė Vilūnaitė, skaitovas Paulius Šironas, kamerinis ansamblis AR‘s musica. Vakarą pradėjo jo vedėjas literatūrologas dr. M. Kvietkauskas. Jis priminė susirinkusiesiems, kaip poetas 1941 m., studijuodamas filosofiją Vilniaus universitete Antrojo pasaulinio karo metais, skurdžiai versdamasis ir ieškodamas tokio uždarbio, kuris pernelyg neatitrauktų nuo kūrybos ir mokslų, taip pat siekdamas apsisaugoti nuo nacių gaudynių priverstiniams darbams, tapo vienu iš Vilniaus dailės muziejaus samdomų gidų ekskursijoms  po senamiestį. Poeto budėjimo vieta buvo Gedimino pilies kalnas – aukščiausia vieta, kurioje gali jaustis laisvas, iškilęs virš niūrios karo kasdienybės ir laisvomis nuo darbo minutėmis kai ką užsirašinėti. Pilies kalnas – „senoji ašis, mitinė ir istorinė Vilniaus vertikalė“, kaip įvardijo dr. M. Kvietkauskas, teigdamas, kad Mačernio žvilgsnis į miestą išryškina architektūros vertikales. Ir tai pastebimai rezonuoja su paties poeto gyvenimiška pozicija – nuolat veržtis aukštyn ir siekti tobulų išsipildymų. Kaip poetiškai ir filosofiškai sako jis pats: „Jeigu kas nors vertingo yra tiek šiapus, tiek anapus, – tai aukštosios akimirkos, kurių metu žmogus išsiskleidžia Visatos pilnatvėje. Tu klausi, kas yra gyvenimas, ir aš atsakau: aukštosios akimirkos!“

 
Vakaro vedėjas literatūrologas dr. Mindaugas Kvietkauskas.

Kartu su V. Mačerniu įsijausti į tas „aukštąsias akimirkas“ ir drauge jas išgyventi klausytojams padėjo aktorė Jūratė Vilūnaitė, subtiliai ir įtaigiai perskaičiusi žinomiausius, jau chrestomatiniais tapusius Vytauto Mačernio eilėraščius („Aš pažinau karalių tavyje“, „Norėčiau jums kaip knygą...“, „Mano gyvenimas“ ir kitus).

Renginyje dalyvavusi akademikė Viktorija Daujotytė, neseniai išleidusi knygą „Žemės keleiviai. Mačernis“, pagrindinius teiginius apie poetą ir jo kūrybą trumpai išsakė „mintimis ir tezėmis“. Pirmoji tezė: „žmogus nežinios akivaizdoje blogiausios egzistencinės nežinios laiku“. Akademikė atkreipė dėmesį, kad Mačernio kūryba prasideda katastrofinių laiko nuojautų fone ir baigiasi jau nusiritančio, bet vis dar tebesitęsiančio karo laiku. Tas katastrofinis pasaulio ir žmogaus jutimas ateina dar iš XIX a. pabaigos, bet tada jis pasiekia tik pačius jautriausius žmones. Polis Gogenas (Paul Gauguin) ant savo nutapytos drobės užrašo tris klausimus: iš kur mes atėjome? Kas mes esame? Kur mes einame? Prof. V. Daujotytės nuomone, Mačernis yra ryškiausias tos tragiškosios nežinios pajautos atstovas Lietuvoje. Jis yra klausiantis poetas, patvirtinantis tiesą, kad visa, ką žmogus gali pasakyti, yra klausimas, ir kiekvienas jo atsakymas galiausiai vėl virsta klausimu. Einančiojo ir klausiančiojo žmogaus situacija („Einu, bet nežinau, į kur nueisiu...“). „Aš klausiau kunigų ir  filosofų [...] kodėl pasaulis ir žmogus, ir visa tai.“ Pasak akademikės, mįslingiausioji šios triados dalis – visa tai, kas pasilieka poeto sąmonėje, kad galėtų skleistis eilėraščiais, vizijomis, sonetais. Galiausiai visa tai yra pats žmogaus gyvenimas.

Profesorės teigimu, Mačernis buvo persismelkiančio poeto prigimties. Poeto, jaučiančio visa tai, kas yra jo – ir dabartis, ir tai, kas žmogaus pasaulyje dar galėtų įvykti. Šioje sankirtoje galima justi ir tai, kas praeityje yra užduota didžiųjų dailės meistrų, poetų, kas galiausiai atpažinta filosofų. Labiausiai filosofinio atpažinimo jungtis, sako V. Daujotytė, gali būti mezgama tarp Vytauto Mačernio ir Arvydo Šliogerio, kalbėjusio tais trimis Gogeno klausimais. Klausimais, kaip gyventi, už ko laikytis, kaip pasakyti tai, ką pasakyti yra būtina, kaip turi išgyventi žodžio žmogus.

Galvodami apie Mačernį, teigia profesorė, mes neišvengiamai galvojame ir apie jo vietą Europos klasikinėje kultūroje, mene, ir kaip mes galime tą jo vietą užčiuopti. Krikščioniškojo Vakarų meno atramos taškai yra tiesa, gėris ir grožis. Šliogerio yra pastebėta, kad ši triada užsibaigia pereidama į grožio tragiką. Tragiškasis grožio momentas yra apgaubiantis tos archetipinės triados momentas. Pasak V. Daujotytės, Mačernio kūryboje ta tragiškojo grožio pajauta taip pat yra be galo svarbi. „Žmogiškojoje komedijoje“ keliamas klausimas, į kurį atsakymas apskritai yra neįmanomas, veda į naujus nežinojimo klausimus („Jei tu, žmogau, tebūtum vien tik gyvulys, tu nesuprastum tragiško pasaulio grožio...“). Vadinasi, aukščiausia, ką gali suprasti žmogus ir kuo gali išsiskleisti pati žmogiškumo esmė, yra pasaulio grožio tragika, kuri susiformuoja iš tos virpančios efemeriškos žmogaus būties. Ypač tai jaučiama rudenį – dar žydi ir jau vysta, dar gyvas ir jau nyksta – ir šiame ribos momente tas tragiškasis grožis švyti ypatingomis spalvomis. Akademikės nuomone, Mačernis yra ryškiausias to tragiškojo grožio reiškėjas. Galbūt ir paskutinis lietuvių poezijoje (ar net ir apskritai kultūroje), kuris sekdamas Vakarų dailės, Vakarų kultūros paradigma bandė sulaikyti nykstančią klasiką, prarandančią savo sutelktą sonetišką formą, sulaikyti gamtos pavidalais, tarsi pirminiais pavidalais, be kurių žmogaus būties negali būti. Tuos pavidalus galima atpažinti iš Mačernio ypatingai gražių gamtos pasaulio pagavų, rodos, paprastų, visiškai gamtiškai identifikuojamų, bet jau keliančių į kitą plotmę („Laukuose degė vasara...“). Tokiais apibendrinančiais momentais mes galime pasiekti gilesnio Mačernio supratimo, pereiti iš empirinio tyrimo į kitą lygmenį.

Profesorė kalbėjo ir apie Oskaro Milašiaus įtaką Mačerniui. Versdamas Milašiaus „Karomamą“, pasak V. Daujotytės, Mačernis toje vizijoje rado atsiliepimą į seną sielą („Tu tikriausiai žinai, legendarine Karomama, / Kad lyg jūros daina mano siela sena…“). Senos sielos problema – metafizinė problema, tad neabejotinai tokio rango poetai, kaip jaunasis Vytautas Mačernis paliudija tai, kad poetai yra seni vaikai, jie turi senas sielas. Poetai yra jauni seniai, ir iš čia – jų žvilgsnis į amžinybę.

Akademikė Viktorija Daujotytė.

Poetas Rimvydas Stankevičius savo kalboje Vytautą Mačernį vadino Dievo paženklintuoju, išskirtiniu Poetu, žinančiu gilesnę tiesą, įminusiu aukštesnės būties mįslę (ar bent jau visą savo trumpą gyvenimą ėjusį to įminimo link). Mačernio misija – virš poezijos, jis savo kūryba bandė tas būties mįsles įminti ir perteikti mums. Poeto kalbėjimas apie aukštąsias akimirkas, leidžiančias prisiliesti prie kažko didesnio ir amžinesnio, pasak R. Stankevičiaus, liudija tai, kad Vytautas Mačernis buvo ne vien poetas, daugiau nei poetas. Jis buvo pasirinktas, buvo paženklintas (nes sunku patikėti, kad tokio amžiaus žmogus šitokio minčių gylio galėjo pasiekti savo protu). Poetas stebi pasaulį leisdamas jį per save. Mačernio kūrybos žmogus yra ne veikiantysis, o veikiamasis, stebintis. Todėl ir skaitant Mačernį reikia imti tas jo eilėse pateikiamas akimirkas ir išgyventi („Ant manęs užtykšta liūdesys...“). Mirtis tokių asmenybių gyvenimo neužbaigia. Mačernis lig šiol tebedirba savo darbą. Jis geba sušaukti žmones, moko gyventi tyliau, šviesiau, elementariau. Geba patraukti net moksleivius, kurie Mačernį išskiria iš kitų poetų, pamėgsta ir pamilsta. R. Stankevičius vakaro dalyviams jautriai papasakojo asmeninės pažinties su Mačerniu istoriją, giliai įsirėžusią į atmintį ir lėmusią vėlesnius gyvenimiškus pasirinkimus.

Literatūrologė prof. Brigita Speičytė Mačernį ir jo kartą lygino su filomatų karta ir ieškojo tarp jų paralelių. Profesorė pažymėjo, kad abi kartos patyrė tragišką likimą, abi buvo išblaškytos po pasaulį, bet išliko kultūros istorijoje atskirų asmenybių ypatingais likimais ir savo kūryba. Abi šios kartos buvo universitetų auklėtiniai, turėję savo aplinkoje globėjų ir savo talentų ugdytojų. Taip, kaip Vilniaus universiteto prof. Leonas Borovskis atpažino ir viešai pripažino Adomo Mickevičiaus talentą, taip po daugiau nei šimtmečio Vincas Mykolaitis-Putinas pripažino Vytautą Mačernį. Kaip filomatai būrėsi aplink savo autoritetą prof. Joachimą Lelevelį, taip Mačernio kartai toks svarbus profesorius buvo Vosylius Sezemanas. B. Speičytės nuomone, galima atsekti paraleles tarp Sezemano svarstytų filosofinių klausimų ir Mačerniui jo poezijoje svarbių dalykų: ritmo klausimas, estetika, kultūros krizės klausimai, jos ateities perspektyvos. Sezemanas svarsto apie žmogaus laiką ir ypatingus to laiko momentus – apogėjaus laiką, kai žmogus labiausiai esti savimi tam tikrose ribinėse situacijose. Tai labai susišaukia su V. Mačernio aukštosiomis akimirkomis.

Prof. B. Speičytė pateikė vieno iš „renesansiškųjų“ Mačernio „Rudens sonetų“ – „Mylimosios aukštumos lapuočių miškas./ Antikinio vakaro fone...“ – analizę, ir citavo poeto žodžius, kad kiekvienas susitikimas su Antika gimdo Renesansą – ir nauja, ir kaskart naują grįžimą prie amžinų melodijų, prie poezijos šaltinių ir jų perkūrimą iš savojo laiko, savosios patirties. Tame savajame laike savąja patirtimi Mačernis ir jo karta žymi kūrybingo žmogaus istorinį dramatizmą.

 
Ansamblis „AR‘s musica“.

Vytauto Mačernio ir jo bendraminčių poetų žemininkų, subrendusių istorinių kataklizmų laikotarpiu, savo poezijoje ypač suartėjusių su filosofija ir į pirmąją vietą kėlusių žmogaus likimo pasaulyje klausimą – Kazio Bradūno,  Juozo Kėkšto, Alfonso Nykos-Niliūno, Henriko Nagio – eiles vakaro dalyviams skaitė LRT žurnalistas, poezijos skaitovas Paulius Šironas. Muzikinį foną kūrė kamerinis ansamblis „AR‘s musica“, atlikęs Johano Sebastiano Bacho, Balio Dvariono, Juozo Naujalio ir Juozo Pakalnio kūrinių.

Parengė LMA skyriaus „Mokslininkų rūmai“ vyr. specialistė Diana Lekevičienė