Naujienų archyvas

Vytauto Kavolio įžvalgos nepaseno

2021 12 20

Gruodžio 16 d. Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekoje-muziejuje vyko kartą per metus Vytauto Kavolio (1930–1996) atminimui organizuojama konferencija. Tarpdalykinių studijų konferencijoje-diskusijoje „Kavolis apie laisvę ir pilietinį užsiangažavimą“ siekta per skirtingų disciplinų (istorijos, filosofijos, sociologijos, kultūrologijos, politikos) sampratas aiškintis šios simbolinės lietuvių figūros idėjas, skatinti atminties diskusijas, jas aktualizuoti, prisidėti prie mokslo populiarinimo. 

Renginį intriguojančiai pradėjo akademikas Egidijus Aleksandravičius, iškeldamas V. Kavolio „Laisvės ir asmeninio užsiangažavimo mįslę“. Jis svarstė, kas nutinka su pačiu žmogumi, kai moralybė, empatija ir žmogiškumas savotiškai paslenkami į šalį. Kaip atrodo laisvas žmogus ir sąmoningas pasirinkimas kavoliškoje sampratoje ir kokios baimės (aktualios ir šiandien), galinčios sugriauti liberalizmą, matėsi V. Kavoliui, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę 10-ojo dešimtmečio pradžioje.

Diskutuoja Ramūnas Čičelis ir Egidijus Aleksandravičius.

Dr. Ramūnas Čičelis atskleidė V. Kavolio intelektualinės biografijos sampratą pranešime – „Aktualizuojant Vytauto Kavolio idėjų paveldą: intelektualinės biografijos apibrėžtys“. Pranešėjas rėmėsi G. V. F. Hėgelio dvasios fenomenologija, lygindamas ją su kavoliškos intelektualinės biografijos samprata. Atskleidė Hėgelio iškeltas „Zeitgeist“ (laiko dvasios), didžiųjų autorių, didžiųjų tekstų ir didžiųjų pasakojimų įtakas formuojant istoriją. Priešindamas postmodernistinę istorijos ir intelektualinės biografijos sampratą, kuriai labiausiai rūpėtų ne istorijos paveikti veikėjai, o marginalai, ir Ttaip išryškindamas V. Kavolio sąmoningumo paradigmas, kurios vystėsi modernėjimo linkme.

Pranešimą skaito Laura Varnauskaite.

„Tarnavimo žmonijai iliuzijos ir realaus darbingumo“ temą klausytojams pristačiusi Laura Varnauskaitė koncentravosi į kavolišką veiksmą pilietinio angažuotumo ir apsisprendimo laisvės kontekste, remdamasi XX a. 6-ojo dešimtmečio Kavolio straipsniuose ir laiškuose pateikiama „Santaros“ organizacijos veikla bei psichologine Vinco Kudirkos studija. Kavolis Kudirkos asmenyje matė įsipareigojimo ir laisvo darbingumo dvasinį bendražygį. L. Varnauskaitė atskleidė, kad Kavolio mąstyme žmogus neturi pretenduoti į amžinybę, lieka tik jo nuveikti darbai. Kavoliškas darbingumas matuojamas laisvais sąžinės įsipareigojimais, kai niekieno neverčiamas žmogus dovanoja savo laiką, energiją ir talentus. Skirtingų pasaulėžiūrų lietuvius jungianti gija yra tarnystė ir darbas. V. Kavolis savo tyrinėjimuose kaip ir idėjinėje veikloje buvo aktyvaus veikimo pavyzdys ir kartu begalinis moralizuotojas.

Martyno Butkaus istorinis pranešimas „Lietuvos organizacijų statistika 1918–1940“ atskleidė įspūdingą gyventojų įsitraukimą dalyvaujant organizacijų veikloje. Pabrėžė organizacijų didėjimą demokratiniu laikotarpiu, kurių skaičius, 1931–1940 metų duomenimis, siekė apie aštuonis šimtus. Aptariamuoju laikotarpiu Lietuvos organizacijos iš viso turėjo arti 400 tūkst. narių. Pateikta statistika verčia kelti klausimus, kodėl toks pilietinis aktyvumas susidaro vienu ar kitu laikotarpiu, ir yra vertinga medžiaga apmąstymams.

Lietuvos mokslų akademijos užsienio narys prof. Algis Mickūnas savo pranešime „Žodžio laisvė ir laisvas žodis“ priminė viešumos, žmogaus būties, laisvės sąvokas, kurias Kavolis perėmė iš graikų. Profesorius pažymėjo kelis Kavolio išryškintus laisvės būdus, teigdamas, kad anot V. Kavolio, žmogaus / individo pasirinkimo laisvė yra ribota, o autonominės laisvės žmogus yra ne tik laisvas, autonomiškas, bet ir klystantis, ir kartu atsakingas. Laisvas žodis yra filosofinis klausimas. Tai yra besąlyginis pasaulio suvokimas be jokių išankstinių prielaidų. Kultūros, anot V. Kavolio, yra civilizacijų išraiškos, todėl mes studijuojame kultūras kaip simbolines sistemas, kurios atveria civilizacijų klodus, – savo pranešimą apibendrino prof. Algis Mickūnas.

Renginio dalyviai.

Išsakytos mintys vėliau buvo plėtojamos diskusijose. Aktualiai nuskambėjo Dariaus Kuolio pasidalijimas kone pranašišku Vytauto Kavolio atsakymu į Arvydo Šliogerio klausimą prieš tris dešimtmečius: „Dabar Lietuvą ardo ir Rytai, ir Vakarai, žinoma, visai kitokiais būdais. Kas, Jūsų nuomone, gali labiausiai padėti Lietuvai išlikti, išsaugoti savo identitetą? Ar to apskritai reikia?“ Į ką Vytautas Kavolis atsakė: „Vakarai Lietuvai pateikia hipotezių, kurios Lietuvoje virs iliuzijomis, ir už tai gaus daugybę žmonių, tinkančių egzistencijai dulkiasiurblyje.

Rytai – vėl nekalbant apie šautuvus – Lietuvą šiuo metu daugiausia ardo priversdami ją spręsti tai, kas kitur dvelkia praeities problemomis. Pavojus: gali pritrūkti neturistinės energijos dalyvauti visuotinės ateities paieškose, pasaulio būties estafetėje.

Šiandieniniame globalinių santykių pasaulyje nesenstelėjęs ir nesuvaikėjęs kultūrinis identitetas įmanomas tik toms tautoms, kurios sugebės ir dalyvauti visur suprantamų kalbėjimo būdų formavime, ir tuo pat metu juos kritikuoti savo pačių istorinės patirties ir savo vertybių (nebūtinai tradicinių) balsais. Mūsų istorinė patirtis – tai, ką ji mūsų individualiame galvojime yra palikusi.

Reikia to, ko reikalauja savigarba, ištikimybė ir kritinis sąmoningumas.

Ne kovos kirvių ir ne vyniojamojo popieriaus.“ /„Metai“, 1991, Nr. 8./

Konferenciją-diskusiją kartu su partneriais organizavo Lietuvos mokslų akademija įgyvendinant projektą „Nacionalinės mokslo populiarinimo sistemos plėtra ir įgyvendinimas“, kuris finansuojamas Europos socialinio fondo lėšomis.

Parengė Arūnas Antanaitis, Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekos-muziejaus direktorius
Inesos Kuliavaitės-Čepaitienės nuotraukos