Naujienos

Atgal

Naujienų archyvas

Tarptautinio poezijos festivalio „Poezijos pavasaris“ vakaras Lietuvos mokslų akademijoje

2022 05 25

 Gegužės 19 d. Mokslų akademijos didžiojoje konferencijų salėje vyko „Poezijos pavasario“ laureatų vakaras. Jį pradėjo styginių kvartetas „Archi Quartett“ (Vitalija Makrickienė (smuikas), Ginta Kriščiūnaitė (smuikas), Mantas Makrickas (altas), Mykolas Rutkauskas (violončelė), atlikdamas Volfgango Amadėjaus Mocarto Divertimento F-dur K.138 1 dalį Allegro. Renginyje dalyvavo poetai Alis Balbierius, Vladas Braziūnas, Daiva Čepauskaitė, Antanas A. Jonynas, Ramutė Skučaitė ir Rimvydas Stankevičius. Renginį vedė, laureatus ir nominuotus jų poezijos rinkinius pristatė literatūrologė profesorė Brigita Speičytė:

 

Šiam vakarui klausytojus subūręs tarptautinis poezijos festivalis „Poezijos pavasaris“, galima sakyti, kasmet išsėja poezijos, eilėraščių sėklas įvairiausiose Lietuvos vietose, skirtingose erdvėse ir auditorijose. Poezijai, rašomai ranka ar kompiuteriu, leidžia prisiminti jos kilmę iš balso, dainos, sakytinio žodžio. Festivalis sukuria atvirą susitikimų, „pasimatymų per tekstus“ erdvę, tačiau, kaip būdinga poezijos menui nuo jo ištakų Antikoje, turi ir tam tikrą varžymosi, agono elementą: skiria laureatus, kurių knygos per 58 festivalio metus sudaro tarsi didelę geriausios lietuvių poezijos antologiją, savitą „nušvitimų knygą“ mūsų literatūroje. Drauge – ir poezijos istorijos, jos buvimo laike liudijimas, liudijimas to, kad visi mes esame apsirengę savo laiko drabužiais.

Spėju, kad „Poezijos pavasario“ laureatų vakaras galėjo būti sumanytas ir dėl to, kad šio festivalio apdovanojimas poetams yra skiriamas tik vieną kartą. Žvelgiant į jų ir jų apdovanotų knygų sąrašą matyti, kad ne vienas šių autorių yra išleidę puikių rinkinių ir vėliau. „Poezijos pavasaris“ lietuvių poezijos lauke išskiria savotišką poezijos meno aristokratiją, o laureatų vakaras leidžia mums pasimėgauti šia išskirtine draugija.

Šio vakaro poezijos skaitymų kompoziciją pasiūlė „Poezijos pavasario“ išskirtų eilėraščių rinkinių chronologija.

Perskaičiusi iš naujo šiandien vakare dalyvaujančių poečių ir poetų knygas – festivalio laureates – įsitikinau, kokia įvairiabalsė pastarųjų dviejų dešimtmečių poezija, neatsisakanti privilegijos atskleisti, kad jau esti tai, kas dar tik bus.

 

2002 metais pasirodęs Antano A. Jonyno eilėraščių rinkinys „Lapkričio atkrytis“ intrigavo instrumentuoto pavadinimo daugiareikšmiškumu: ar tai atodrėkis, ar atžanga, atsimetimas, ligos atsikartojimas? Ar eilėraščiai liudija atkritimą į „nereikalingą, tačiau tikslų laiką“ iš pirmojo eilėraščio? Ar atsimetimą nuo jo, grįžtant į kosminio ritmo zoną paskutiniajame eilėraštyje, užsibaigiančiame eilutėmis:

aš kaip kregždė skraidau
molis mano burnoj
aš kaip kregždė skraidau
molis mano burnoj

Jonyno poezijos „aš“ tarsi kregždė nulipdė ne vienus namelius, taip pat ir grakščių sonetų formų. Keletu iš jų poetas pasidalijo su vakaro dalyviais.

Daivos Čepauskaitės poezijos rinkinys„Nereikia tikriausiai būtina“ (2004) sulaukė nemažai skaitytojų dėmesio dėl meistriškai perimamos ir perkeičiamos klasikinės eilėraščio formos, poetinės stilistikos, kurią taikliai apibūdino recenzentė Rita Tūtlytė: „Vaizdu tapoma buitiškoji, liūdnoji gyvenimo pusė, o poezijos visuma veikia atvirkščiai – meile gyvasčiai, buičiai, gebėjimu šviesiai, su humoru žvelgti į negailestingus gyvenimo dėsningumus.“

Skaitant rinkinį iš naujo, šį vertinimą patvirtino štai tokia įsimenanti strofa:

Turėjau gal keturias šilko suknias,
jų net neišaugau, ponuli siuvėjau,
jos susidėvėjo gal net be manęs,
o aš tik prie spintos nuoga pastovėjau.

Poezija tikriausiai yra ta šilko suknia, kuri dėvima nesusidėvi.

Po 2008 metų, kuriais pasirodė pirmoji Rimvydo Stankevičiaus trilogijos „Valhala“ knyga „Laužiu antspaudą“, universitete galima buvo pastebėti besikeičiantį literatūros studentų dėmesį – nuo eseistikos tekstų, kurie gerą dešimtmetį buvo tapę tarsi literatūros sinonimu, jis vėl ėmė krypti prie poezijos, taip pat ir Stankevičiaus, nors jo poetinė metafizika nėra lengvai įkandamas riešutas kritinei esė. Rimvydas Stankevičius įspūdingai perrašė ir peraiškino „autoriaus mirties“ kategoriją, išlaisvindamas ją iš postmodernaus rašto sąlygiškumo, sugrąžindamas kalbai teisingumo matmenį: „Tik po to tekste jau teisinga tekstilė“ – eilutė iš „Prologo“.

Vlado Braziūno „Stalo kalnas“ (2014) gaivalingai įsuka mus į amžių dialogą, įsismelkusį į žodžių garsų ir reikšmių sąskambius; rinkinys atskleidžia poezijos kalbą kaip esmiškai poliglotišką, sugrąžina į pirminį pasaulio balsingumą ir gausmą. Maždaug prieš pusantro šimto metų apie tokią lietuvių poeziją, kurios skambesy tarsi per žodžio apeigas būtų švenčiama laikų pilnatis, atliekamas amžinasis sugrįžimo mito ritualas, svajojo vienas poetas aušrininkas, tik lietuvių kalbai tuomet dar buvo anksti, praeitį ji turėjo, bet dar trūko dabarties laiko. Tokioje istorinėje perspektyvoje Braziūno kalbinis ritualas, be kita ko, turėtų raminti ir akinti sunerimusius dėl lietuvių kalbos būklės – kad ir tokiu, skaitant rinkinį į atmintį įkritusiu sąskambiu: „tuščias – tu čia“:

tuščias aukojimų stalas
tu čia ir tėvas, ir motina
verpėja ir atverpėjas
artėji prie Stalo kalno

Neseniai teko girdėti Vlado Braziūno puikiai išverstos ukrainiečių poeto Vasylio Holoborodkos kūrybos, būtent eilėraštį „Žaliukė, Sekminių žalesos paukštis“, savaip rezonuojančios ir su vertėjo kalbiniu vitalizmu. Ukrainiečių poezijos vertimai, skaitymai yra ir solidarumo gestas su jais sunkiu karo metu. Mūsų vakare šio solidarumo išraiška – styginių kvarteto „Archi Quartett“ atliekamas ukrainiečių kompozitoriaus Myroslavo Skoryko kūrinys „Melodija“, sukurtas 1982-aisiais ir, beje, skambėjęs ukrainiečių kino filme „Aukšta perėja“ archetipiškai pasikartojančia karo tema.

 

Nuostabu yra tai, kad mūsų vakare dalyvauja poetė, debiutavusi rinkiniu „Žydintis speigas“ pirmaisiais „Poezijos pavasario“ festivalio metais, su kurios poezija, taip pat poezija vaikams užaugo ne viena karta. Ramutės Skučaitės poezijos rinkinys „Nepaslaptis tokia balta“ (2015) – „šviesą skleidžianti knyga“, jos pačios fraze tariant. Eilėraštis, davęs pavadinimą rinkiniui „Karalių paslaptys suplūs...“ – brangi dovana.

Alio Balbieriaus „Ekvilibriumas“ išėjo 2019 metais, pusiausvyros, vienio, harmonijos reikšmėmis lemtingai žymėdamas laiko ribą, už kurios mus ištiko daugelį pusiausvyrų, regis, suardęs virsmas. Kartu ši poezija ir jos tylos meistrystė skatina pagalvoti, ar prarasta pusiausvyra tikrai buvo tasai ekvilibriumas, ar tik įprotis ir rutina, slėpęs neramybės ir nedarnos būsenas.

 

 Vakarą užbaigė styginių kvarteto „Archi Quartett“ atliekama Juozo Naujalio „Svajonė“.

Parengė LMA skyriaus „Mokslininkų rūmai“ vyriaus. specialistė Diana Lekevičienė ir prof. Brigita Speičytė
Virginijos Valuckienės nuitraukos

GALERIJA