Naujienų archyvas

Kybartuose – konferencija „Lietuvos-Rytprūsių pasienis ir Lietuvos geležinkelių istorija“, skirta Sūduvos metams

2022 06 14

Birželio 9 dieną Kybartuose (Vilkaviškio r.) įvyko Lietuvos mokslų akademijos išvažiuojamoji konferencija „Lietuvos-Rytprūsių pasienis ir Lietuvos geležinkelių istorija“, skirta paminėti Sūduvos metus. Pasiklausyti akademiko Algirdo Vaclovo Valiulio paskaitos „Bėginio transporto raidos Lietuvoje pėdsakai ir palikti ženklai. Geležinkelio 160-osioms metinėms Lietuvoje paminėti“ į Kybartų kultūros centrą susirinko Kristijono Donelaičio gimnazijos moksleiviai, Kybartų miesto bibliotekos, kultūros centro, geležinkelio darbuotojai,  bendruomenės atstovai, svečiai iš Vilkaviškio.

Akad. Algirdas Vaclovas Valiulis, LMA skyriaus „Mokslininkų rūmai“ vadovė Aldobna Daučiūnienė.

Pradėdamas paskaitą lektorius supažindino su transporto keliais bei susisiekimo galimybėmis iki geležinkelio atsiradimo ir papasakojo apie bėginio transporto pradžią pasaulyje. Geležinkelio istorija Lietuvoje prasidėjo nuo 1851 m. carinės Rusijos vyriausybės nutarimo tiesti geležinkelio liniją Sankt Peterburgas–Varšuva (per Vilnių, Varėną, Gardiną) su atšaka nuo Vilniaus į Prūsiją (per Kauną, Kybartus). Iš viso geležinkelio kelyje kas 21–25 km buvo numatyta pastatyti stotis. Dabartinės Lietuvos teritorijoje buvo pastatytos dvi aukščiausios klasės stotys – Lentvario ir Kybartų (Virbalio), dvi I klasės (Vilniaus ir Kauno), II klasės stotis Švenčionėliuose, keturios III klasės ir 12 IV klasės stočių.

Geležiniai bėgiai buvo perkami užsienyje, daugiausia Anglijoje. Kartu su tiltų elementais, vamzdžiais, tvirtinimo detalėmis jie laivais buvo plukdomi iki artimiausių uostų, toliau upėmis ir jau funkcionuojančiu arba laikinuoju geležinkeliu transportuojami iki statybviečių. Didelė problema statytojams buvo tiltų ir Panerių bei Kauno tunelių statyba. Tunelius kasė vokiečių ir prancūzų kalnakasiai. 1862 m. Sankt Peterburgo–Varšuvos ir Vilniaus–Kybartų geležinkelių statyba buvo užbaigta. Atokesnėse Lietuvos dalyse greitai ėmė plisti siaurojo geležinkelio tinklai.

Nepriklausomų Lietuvos geležinkelių pradžia laikoma 1919 m. liepos 6 d., kai iš Kaišiadorių į Radviliškį pajudėjo pirmasis nepriklausomos Lietuvos traukinys. 1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, nuo 1992 m. sausio 1 d. Lietuvos geležinkeliai tapo valstybine įmone ir ėmė tvarkytis savarankiškai. Atsakydamas į klausytojų klausimus apie geležinkelio transporto rytdieną, lektorius pasakojo apie „Rail Baltica“ projektą, sujungsiantį Suomiją, Estiją, Latviją, Lietuvą ir Lenkiją standartinio pločio europine vėže, apie Lietuvoje jau išbandomus autonominius elektrinius lokomotyvus su saulės baterijomis. Šie pavyzdžiai rodo, kad geležinkelio plėtra tebevyksta. 

Akad. A. V. Valiulio autografai moksleiviams.

Po skanių ir sočių suvalkietiškų pietų caro laikų kareivinėse įrengtoje kavinėje, lydimi Kybartų bendruomenės pirmininko Vito Katkevičiaus ir prisijungusių kybartiečių, pradėjome penkių valandų trukmės ekskursiją „Civilizacija „Veržbolovo“ – Kybartų miesto sąsajos su geležinkeliu“. Pakeliui apžiūrėję senuosius miestelio pastatus, pavadintus pretenzingais Berlyno, Kremliaus, Paryžiaus vardais, nuvykome į Lietuvos ir Kaliningrado srities pasienį. Prie pasienio kontrolės punkto pasitikusi Valstybės sienos apsaugos tarnybos specialistė Neringa Grigutienė parodė tarpukario Lietuvos muitinės pastatą, kontrolės punkto teritoriją, papasakojo apie krovinių gabenimo per sieną tvarką ir patikros procedūras. Pažintį su išlikusiais senojo geležinkelio stoties komplekso pastatais pradėjome nuo 1865 m. statytos geležinkelio stoties elektrinės, kuri iki Pirmojo pasaulinio karo elektros energiją tiekė visų pirma geležinkelio stočiai apšviesti. Vienu ilgiausių Lietuvoje (287 metrų) pėsčiųjų viaduku per geležinkelį pasiekę stoties rūmus, susipažinome su pagal prancūzų architekto Pirelli projektą statytos antrosios pagal svarbą ir dydį (po Sankt Peterburgo) Rusijos imperijos geležinkelio stoties istorija. Tai buvo įspūdingas mūrinis skarda dengtas 225,6 m ilgio ir 21,9 m pločio 4372 m² ploto statinys. Dviejų aukštų stoties rūmų antrame aukšte buvo įrengti kambariai carui bei jo šeimos nariams, atskirai – kitiems garbingiems keleiviams. Pirmame stoties aukšte buvo trys salės visų trijų klasių keleiviams. Rytiniame vienaukščiame stoties rūmų gale buvo trys (pirmos, antros ir trečios klasės) restoranai, vakariniame jos gale – pašto, telegrafo, medicinos punkto patalpos. 1944 m. stoties pastatą subombardavo rusų armijos bombonešiai. Vietoj jos ant tų pačių pamatų buvo pastatytas dabartinis daug mažesnis stoties pastatas, po kurio senuosius rūsius turėjome galimybę pasidairyti.

Ekskursijos dalyviai 1870 m. įrengtuose geležinkelio stoties požemiuose.

Aplankėme seniausią Užnemunėje 1870 m. statytą Aleksandro Neviškio cerkvę, kurioje pagal stačiatikių papročius bent trumpam reikėdavo sustoti su užsienyje mirusiais ir į tėvynę gabenamais tikinčiaisiais. Perėjome už stačiatikių kapinių Lieponos link vedančiu Antano Smetonos taku, kuriuo buvęs Lietuvos prezidentas vėlų 1940 metų birželio 15 dienos vakarą pasitraukė iš Lietuvos. Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektuotoje (pašventintoje 1928 m.) Eucharistinio Išganytojo bažnyčioje apžiūrėjome „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ 50-mečiui skirtas nuotraukų parodas, rūsį, kuriame palaidoti bažnyčios statymo komiteto nariai, tradicinę Italijos kampanilę primenantį varpinės bokštą, gražiai apželdintą ir rūpestingai prižiūrimą šventorių. Ekskursijos vadovas nuvedė prie senosios Kybartų gimnazijos, kurioje prieš pasitraukdamas iš Lietuvos buvo apsistojęs prezidentas A. Smetona su savo palyda, prie kunigo (dabar arkivyskupo) Sigito Tamkevičiaus namo ir klebonijos pastato, kur sovietmečiu buvo leidžiama „LKB kronika“. Net 62 iš 81 šio pogrindinio leidinio numerių, kurių pirmasis pasirodė 1972 m. kovo 19 d., buvo išleisti Kybartuose. Apžiūrėjome netoliese vos prieš keletą savaičių iškilusią tautodailininko Vido Cikanos iš balto marmuro grūdelių sukurtą meninę kompoziciją „Dievo pamokymai“, skirtą „LKB kronikos“ 50-mečiui atminti. Labiausiai visų laukta ekskursijos dalis buvo 1870 m. įrengti geležinkelio stoties požemiai – bene didžiausi Lietuvoje rūsiai. Ekskursijos vadovas V. Katkevičius papasakojo, kad šiame tvirtai suręstame vėsiame arkinių konstrukcijų pastate Rusijos imperijos laikais buvo saugomos per muitinę keliavusios prekės: iki Pirmojo pasaulinio karo per Kybartus ėjo apie 10 proc. viso carinės Rusijos eksporto bei importo, o ledų prikrauti rūsiai atstojo šaldytuvus. Dabartinis tunelis tęsiasi 106 metrus ir baigiasi statybinėmis atliekomis užversta anga. Kas yra už jos – nežinoma. Pasakojama, kad šiais tuneliais buvę galima nusigauti iki pat geležinkelio stoties pastato ir kelių artimiausių kaimų. Manoma, kad  viena iš tunelio paskirčių buvo ir didžiųjų valdovų saugumo užtikrinimas. Juk čia pat buvo depas, kuriame stovėdavo rusų caro garvežys su vagonais, pritaikytais važiuoti Vokietijos bėgiais.

Ekskursiją baigėme prie paminklinio akmens, skirto įamžinti istorinę kryžkelę, kurioje prie Stalupėnų–Virbalio ir Vištyčio–Jurbarko vieškelių apie 1540 metus karalienės Bonos Sforcos valia pradėjo kurtis Kybartų kaimas, savo vardą gavęs nuo pirmųjų gyventojų – penkių brolių Kybartaičių pavardės.

Dėkojame LMA skyriaus „Mokslininkų rūmai“ vyr. specialistei kybartietei Dianai Lekevičienei, padėjusiai organizuoti šią kolektyvo išvyką į Kybartus, gerai pažįstančiai savo kraštą ir daug papasakojusiai apie jo įžymiąsias vietas.

LMA skyriaus „Mokslininkų rūmai“ informacija
Sandros Tamulionienės nuotraukos

GALERIJA