Naujienų archyvas

Atidengtas suoliukas akad. Mykolui Biržiškai atminti

Minint akad. Mykolo Biržiškos 140-ąsias gimimo ir 60-ąsias mirties metines, Vilniaus universiteto (VU) Botanikos sode Kairėnuose atidengtas suoliukas Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signatarui, VU rektoriui, Lietuvos mokslų akademijos (LMA) prezidentui akad. Mykolui Biržiškai. Iniciatyvos įprasminti šios ryškų pėdsaką valstybės gyvenime, literatūroje ir moksle palikusios asmenybės atminimą ėmėsi VU profesorių emeritų klubas, asmeninėmis lėšomis taip pat prisidėjo LMA prezidentas akad. Jūras Banys ir Humanitarinių ir socialinių mokslų skyriaus pirmininkas akad. Vytautas Nekrošius.

„M. Biržiška – itin sudėtingo likimo asmenybė, nuveikusi daug reikšmingų darbų dėl Lietuvos nepriklausomybės, mokslo ir kultūros. Be kitų svarbių ir atsakingų darbų, 1941–1942 m., vokiečių okupacijos laikotarpiu, jis vadovavo Lietuvos mokslų akademijai. Džiugu, kad pastatytas suolelis primins šią iškilią asmenybę, o ant jo minima Lietuvos mokslų akademija – ir nuopelnus mokslui“, – sakė LMA prezidentas akad. J. Banys.

Kaip pasakojo VU profesorių emeritų klubo prezidentas, lietuvių kultūros istorikas prof. Vygintas Bronius Pšibilskis, M. Biržiška gimė 1882 m. Viekšniuose (dabartinis Mažeikių r.) dvitautėje šeimoje: tėvas – žemaitis, mama – lenkė. Šeimoje buvo auklėjamas lenkiška dvasia, tačiau, pabendravęs su Pranu Urbšiu – būsimojo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro dėde, baigdamas Šiaulių gimnaziją, pasirinko būti lietuviu. Motina, sužinojusi, kad jos sūnus tapo vadinamuoju „litvomatu“, pareiškė: „Tai tu ne mano sūnus, nes aš pagimdžiau lenką!“. Tai nesustabdė M. Biržiškos laikytis pasirinkto kelio, juo pasekė broliai, ilgainiui ir tėvai pripažino lietuvių tautą, kultūrą ir jos savaimingumą. „Įdomu, kad M. Biržiška visą laiką su motina, kol ji buvo gyva, susirašinėjo ir poterius kalbėjo tik lenkų kalba, tačiau Amerikoje vaikaičius, anot jų, poterių mokė lietuviškai“, – atskleidė prof. V. B. Pšibilskis.

Iš kairės: LMA prezidentas akad. Jūras Banys, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorė Audronė Teofilė Pšibilskienė, VU profesorių emeritų klubo prezidentas prof. Vygintas Bronius Pšibilskis

M. Biržiška kilęs iš bajorų šeimos, kurioje puoselėtos mokslo tradicijos, o ir jis pats norėjo siekti mokslo. „Studijavo Maskvos universitete teisę, bet, matyt, turėjo kitą pašaukimą: domėjosi lenkų, vėliau – lietuvių literatūra, ir tapo vienu svarbiausių to meto lietuvių literatūros ir kultūros istorikų, paskelbusių monografijų, chrestomatijų, vadovėlių, daugybę publicistinių straipsnių. Į šią veiklą įsitraukė XX a. pradžioje, kai, padirbęs advokato Tado Vrublevskio kontoroje, ėmė bodėtis teisininko darbo“, – pasakojo prof. V. B. Pšibilskis.

M. Biržiška dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime. Aktyviai įsitraukė į Lietuvos mokslo draugijos veiklą: itin dažnai skaitė pranešimus jos suvažiavimuose, rūpinosi, kad draugijai netrūktų knygų, sprendė kitus klausimus. Vilniuje vykusioje Lietuvių konferencijoje išrinktas į Lietuvos Tarybą, kuri vienbalsiai priėmė ir paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės aktą.

Anot prof. V. B. Pšibilskio, M. Biržiška labai mylėjo Vilnių, o, pirmiausia, pabuvojo jo kalėjime.  Studijuodamas Maskvos universitete, tapo aktyviu Lietuvių studentų draugijos dalyviu, dalyvavo studentų bruzdėjimuose, todėl buvo nuteistas kalėti Butyrkų kalėjime, iš kurio perkeltas į Vilniaus, vėliau – Kauno kalėjimus. „Vos patekęs į Vilnių, M. Biržiška juo susižavėjo, tapo lyg jo sargu. Net viena jo knygų pavadinta „Na Posterunku Wilenskim“, kas išvertus reikštų „Vilniaus poste“ arba „Vilniaus sargyboje“, – paaiškino prof. V. B. Pšibilskis. – M. Biržiška laikomas vienu didžiausių kovotojų dėl Vilniaus nuo atvykimo iki 1922 m., kai lenkų administracijos pastangomis buvo ištremtas iš jo. Parašė net 2 000 straipsnių, kuriuose mokė lenkus, lietuvius ir rusus sugyventi, kultūros, tolerancijos ir kitų vertybių, polemizavo su kitaip manančiais.“

Ištrėmus iš Vilniaus, apsigyveno laikinojoje sostinėje, kur vadovavo Vilniui vaduoti sąjungai, 1925–1935 m. buvo vis perrenkamas jos pirmininku. 1931 m. išvyko į Ameriką, kur užmezgė ryšių, dėl kurių pradėti kurti Vilniui vaduoti sąjungos skyriai už Atlanto.

„M. Biržiška – vadinamosios Vilniaus kryžių iniciatyvos sumanytojas. Jis rūpinosi, kad, gedint prarasto Vilniaus, lietuviai kaimuose prie namų statytų gražius ornamentuotus kryžius. Ši tradicija plačiai išplito ir gyvavo daugelį metų, žmonės galiausiai net nebeprisiminė, kodėl prie namų statė kryžius“, – kalbėjo prof. V. B. Pšibilskis.

Reikšmingas M. Biržiškos indėlis kuriant LMA. 1941 m. Antano Smetonos lituanistikos instituto pagrindu įkurus LMA, išrinkti pirmieji akademikai, vienas jų buvo M. Biržišką. Pirmuoju Mokslų akademijos prezidentu išrinktas Vincas Mickevičius-Krėvė, tačiau, prof. V. B. Pšibilskio teigimu, prasidėjus vokiečių okupacijai, jis buvo Kaune ir negalėjo grįžti į Vilnių. Tuomet M. Biržiška buvo paskirtas laikinuoju Mokslų akademijos prezidentu, o pakeitus jos nuostatus, tapo laikinuoju pirmininku. 1942 m. M. Biržiška išrinktas nuolatiniu Mokslų akademijos pirmininku, tačiau netrukus sovietų valdžia pareikalavo jo pasirinkti: tęsti darbą Mokslų akademijoje ar Vilniaus universitete, kur ėjo rektoriaus pareigas. Pasirinkus darbą universitete, vietoj M. Biržiškos Mokslų akademijos pirmininku išrinktas prof. Vladas Jurgutis, tačiau jam susirgus, M. Biržiška dar pusmetį jį pavadavo ir vadovavo Akademijai.

1944 m. M. Biržiška pasitraukė į Vokietiją, vėliau – Jungtines Amerikos Valstijas. Mirė 1962 m. Los Andžele.

Parengė Evelina Baronienė