Naujienų archyvas

Naujas Ignalinos rajono savivaldybės ir Lietuvos mokslų akademijos bendradarbiavimo puslapis

Spalio 15 d. Karveliškių kapinėse lankėsi grupė ignaliniečių ir vilniečių, panorusių artėjančių Vėlinių proga aplankyti Leono Panavo kapą ir pagerbti jo atminimą. Tą padaryti paskatino praėjusių metų lapkritį Lietuvos mokslų akademijoje (LMA) vykusi Ignalinos rajono savivaldybės diena. Šiame renginyje meras Justas Rasikas įtikinamai pristatė regiono pasiekimus ir galimybes, būdus juos didinti. Palankias sąlygas įgyvendinti Ignalinos gyventojų tikslus suteikia išvystyta ekonomika ir kultūra, lankytojus žiemą ir vasarą viliojanti gamta. Vienas artimiausių tikslų – įgyti kurorto statusą. Renginyje kalbėta apie asmenis, įrašytus į krašto istoriją: literatūros, meno, mokslo, politikos, kultūros kūrėjus. Tada užsiminta, kad jų gretas turėtų papildyti iš Ignalinos r. kilęs, brandžiausią amžiaus tarpsnį Vilniuje gyvenęs profesionalus metalo apdirbėjas, iš pašaukimo knygrišys L. Panavas. Susipažinti su jo pasiekimais buvo surengta profesionaliausių ir meniškiausių knygų įrišų paroda, LMA svetainėje paskelbtas geriausiais kūriniais iliustruotas straipsnis „Meistras, kūręs profesinį knygrišystės meną“.  

Renginio metu Panavų šeimyninėje kapavietėje buvo atidengta asmeninė knygrišio atminimo lenta. Lėšas jai suaukojo vilniškiai knygos kultūros puoselėtojai, lentos projektą įgyvendino žinoma Danutos Varec vadovaujama paminklų gamybos įmonė. Į atidengimą atvyko velionio žmona Ona Panavienė ir duktė Laima Panavaitė, Ignalinos r. savivaldybės vicemeras Juozas Rokas bei Švietimo ir kultūros skyriaus vyriausioji specialistė Rasa Juodagalvienė, vilniečiams atstovavo Vilniaus universiteto docentas ir LMA Jaunosios akademijos narys Tomas Petreikis, knygos kultūros puoselėtojai, šių eilučių autorius, artimiausi Panavų šeimos kaimynai. Į renginio dalyvius Ignalinos r. savivaldybės mero pavaduotojas J. Rokas kreipėsi prasminga kalba. Jo žodžiais, Ignalinos kraštas didžiuojasi iškilia, šviesios atminties L. Panavo asmenybe, kilusia iš Makniškės kaimo. Būtent dabartinio Ignalinos rajono teritorijoje gyveno jo tėvai, seneliai, proseneliai, čia prabėgo jo vaikystė, mokykliniai metai. Vartydami kraštiečio biografijos puslapius ir gilindamiesi į jo šeimos, giminės šaknis, negalime nepastebėti meilės knygai, literatūrai – kaip šviesos spindulio, nušvietusio nelengvą kasdienę buitį, skaudžią artimųjų netektį. Spausdintas lietuviškas žodis šioje giminėje buvo visada vertinamas ir ta pagarba buvo perduodama iš kartos į kartą. Nors knygrišys neturėjo aukštojo išsilavinimo, tačiau labai daug pasiekė saviugdos būdu, individualiai domėdamasis ir lavindamasis. J. Roko manymu, L. Panavo indėlis į knygrišystę, atskleidžiantis didelę pagarbą knygai ir jos tausojimui, užima svarbią vietą Lietuvos kultūriniame gyvenime. Tai yra labai įtaigus ir motyvuojantis pavyzdys, kai žmogus, šalia kasdienio paprasto darbo gamykloje, įgyvendina aukštesnius poreikius ir netgi gali turėti reikšmingos įtakos šalies kultūros istorijai.

Prie kapo buvo perskaityta laišku gauta Pagėgių savivaldybės Martyno Jankaus muziejaus Bitėnuose direktorės Liudos Burzdžiuvienės kalba. Ji darbuotojų vardu atsiprašė, kad susiklosčius nepalankioms aplinkybėms negalėjo atvykti į L. Panavo paminklinės lentos atidengimo ceremoniją ir atsiminimais renginio dalyvius sugrąžino į 2015 metus. Tada iš Vilniaus pasiekęs telefono skambutis paskatino susidomėti knygrišio instrumerijos palikimu ir ieškoti būdų šį turtą perimti. Tai pavyko įgyvendinti Pagėgių savivaldybės vadovams pritarus ir skyrus lėšų. Muziejininkai, dar net neturėdami patalpų, numanė, kad įgyti įrankiai ir medžiagos gali tapti muziejaus edukacinės veiklos atramine baze. Direktorės žodžiais, mums, spaudos muziejui, knygos atsiradimo istorija, spaudos proceso ir knygos genezės temos labai aktualios, o kokia gi knyga be knygrišio? Po rinkinio įsigijimo, matyt, Aukščiausiojo valia, per vienerius metus buvo atstatyta Martyno Jankaus sodybos klėtelė, kurioje įkurdintas edukacijos centras, o jo antrajame aukšte – ekspozicija, skirta L. Panavui atminti. Muziejaus darbuotojai, tobulindami savo žinias ir įgūdžius, knygrišystės amato mokėsi pas Vilniaus knygrišių gildijos narius ir Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Restauracijos centro restauratorius. Lietuvos kultūros tarybai finansuojant, knygrišystės mokymai organizuoti muziejuje, kuriuose patirtimi dalijosi vilniečiai – profesionali knygrišė ir knygrišystės meno tyrėja Rūta Taukinaitytė-Narbutienė bei popieriaus marmuruotoja Aušra Lazauskienė. Šiuose mokymuose buvo ir yra nuolat naudojamas knygrišio asmeninio įrankių rinkinio arsenalas. Muziejininkų pastangomis, ne vienas tūkstantis muziejaus lankytojų jau išgirdo apie knygrišį L. Panavą, susipažino su jo knygų viršelių odoje įkūnytais kūrybiniais darbais, o edukacinių užsiėmimų dalyviai prisilietė prie šio reto pomėgio subtilybių.

Kviečiami tarti žodį šeimos nariai nuo kalbų gynėsi, bet už paminklinę lentą atkakliai dėkojo, bibliofilas Gintautas Trumpis pasidalijo atsiminimais apie ilgai trukusį bendravimą su Leonu restauruojant ir įrišant jo senąsias knygas, kaimynas Gintaras Leperskas prisipažino, kad Leonas jį įpratino skaityti įdomias knygas ir gerokai praprusino. Kalbėtojas vaizdžiai papasakojo apie Panavų lankymus. Jam Leonas aiškino knygrišio darbo ypatumus, aprodė rūsyje įrengtą knygrišyklą, demonstravo lankų siuvimo stakles. Dukrai knygrišys padovanojo savo įrištą knygą. Jis buvęs nuotaikingas žmogus.

Kai išklausėme kalbas ir įspūdžius, vicemeras J. Rokas pasidalijo subrendusia mintimi: Ignalinos muziejuje įrengti knygrišio Leono Panavo ekspoziciją. Sumanymui pritarėme. Vilniečiai įsipareigojo surinkti L. Panavo įrištų knygų, nuotraukų, šeimos nariai – asmeninių relikvijų. Ryšiai su Ignalinos r. savivaldybe ir jos muziejumi toliau plėtosis.

Akad. Domas Kaunas
Virginijos Valuckienės nuotraukos

GALERIJA