Naujienų archyvas

Akademikas Giedrius Kuprevičius – apie meną kasdienybėje

Spalio 25 d. Lietuvos mokslų akademijos (LMA) skyriaus „Mokslininkų rūmai“ organizuotos „Mokslo žinių dienos“ tema – menas kasdienybėje. Nuotolinę viešą pamoką šalies gimnazistams ir jų pedagogams vedė kompozitorius akad. Giedrius Kuprevičius. „Kiek yra meno kasdienybėje?“, – klausė jis. Ir pats atsakė, kad meno apraiškų galime rasti visur, ne tik muziejuje – gatvėje, mūsų naudojamų daiktų elementuose ir socialinių tinklų įrašuose. „Muziejus“ yra visur – tereikia ten esantį meną pamatyti, išgirsti, pajusti, gal net pačiupinėti. Dažnai sunkiausia yra pamatyti paprastus dalykus, kurie guli prieš mus „nerėkdami“.

Akademikas G. Kuprevičius pasakojo moksleiviams, kaip gimsta muzika ir iš ko ji susideda. Muzika, aiškino jis, yra oru sklindantys virpesiai, kurių garso stiprumas veikia žmogų – tiek jo emocijas, tiek įvairias organų sistemas. Tačiau pati muzika yra daugiau nei tik garsas, tad gamtoje tikros muzikos nerasime. Lektorius vaizdžiai papasakojo, kaip žmonės galėjo sukurti pirmuosius muzikos instrumentus. Galbūt atsitiktinai išgirdęs ir pamatęs, kaip vėjas „groja“ nulaužtos nendrės stiebeliu, žmogus pasigamino pirmą pučiamąjį instrumentą – skudutį. Pirmasis styginis instrumentas galėjo būti „nusižiūrėtas“ nuo medžioklės lanko ir pagamintas į lentų rėmą įstačius keletą įtemptų stygų. Panašiai atsirado ir pirmi mušamieji – iš ant medinio korpuso aptemptos gyvulio odos. Instrumentų kūrimas ir tobulinimas – labai ilgas, bet labai įdomus savo atradimais procesas, teigė kompozitorius. Pasak jo, muzika yra dirbtinė,  kaip ir esperanto kalba. Žmogus muziką kuria tenkindamas savo dvasinio gyvenimo turtinimo poreikius. Dėl tos pačios priežasties perkame paveikslus, einame į kiną ar teatrą, lankome įvairius būrelius. Taip praturtiname save, praplečiame akiratį, įgyjame daugiau patirčių ir kompetencijų, tampame įdomūs kitiems.

Muzika, pasak lektoriaus, susideda iš trijų „dramblių“: intonacijos (kalbėjimo tono, kreivės), harmonijos ir laiko, kuriame muzika juda nuo kūrinio pradžios iki pabaigos. Laiko matuoklis yra ritmas.

Intonacija padeda paryškinti, pabrėžti mintį. Ji yra svarbi ypač pirmame susitikime su kitu – darbdaviu, partneriu ir pan. Todėl oratorinio meno, iškalbos buvo mokoma(si) jau nuo Antikos laikų.

Harmonija yra mokėjimas bendrauti. Sutarimas su kitu išliekant savimi – vienas didžiausių žmogaus bendravimo gebėjimų. Harmonija muzikoje – tai melodiją lydinčių garsų visuma, darnus muzikinių tonų sąskambis.

Ritmas turi nepaprastą poveikio jėgą klausytojui. Vienodos trukmės muzika, atliekama skirtingais tempais, gali sukelti skirtingos trukmės įspūdį. Pasinaudojus metronomu galima išmatuoti klausomos muzikos tempą. Nevarginantis yra 120 dūžių/min – žygio maršo – tempas. Įprastinė klubinė muzika – 132 dūžiai/min – jau yra organizmą labai suaktyvinantis, „užvedantis“ greitis. Jos besiklausant jaučiamas pakilimas, galima gerai atsipalaiduoti. Bet po to žmogus kitaip suvokia laiko tėkmę – jam atrodo, kad viskas aplink vyksta neįprastai lėtai. Labai įdomu yra pasekti tą poveikį asmeniškai – tai suteikia įdomią patirtį.

Baigdamas paskaitą akad. G. Kuprevičius siūlė klausytojams užduoti klausimus ir savo mintimis bei atradimais su juo pasidalyti internete (feisbuke, mesendžeryje) bei pažadėjo visiems atsakyti. Renginyje dalyvavo apie 300 moksleivių iš Vilniaus, Kauno, Alytaus, Jiezno, Klaipėdos, Šakių, Švenčionių ir Telšių gimnazijų.

Parengė Diana Lekevičienė, LMA skyriaus „Mokslininkų rūmai“ vyriaus. specialistė
Virginijos Valuckienės nuotrauka