Naujienos

Atgal

Naujienų archyvas

VDU Žemės ūkio akademijoje pagerbtas tragiškos lemties rektoriaus prof. dr. Vinco Vilkaičio atminimas

2023 01 24

Šių metų sausio 19 d. sukako 80 metų, kai Sibiro tremtyje, Jakutijoje, nuo bado mirė trečiasis Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) (tuo metu Lietuvos žemės ūkio akademija) rektorius prof. dr. Vincas Vilkaitis (1892 01 16 – 1943 01 19). Šiai datai paminėti VDU ŽŪA, LMA Žemės ūkio ir miškų mokslų skyrius, Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centras ir Laptevų jūros tretinių brolija „Lapteviečiai“ organizavo renginį „Žemės ūkio akademijos rektorius, profesorius dr. Vincas Vilkaitis (1892 01 16 – 1943 01 19) – be kaltės apkaltintas Sibiro kankinys“, kuriame prof. V. Vilkaitis prisimintas kaip aukščiausiais moralės principais vadovavęsis nepriklausomos Lietuvos patriotas, eruditas, žemės ūkio mokslui nusipelnęs mokslininkas bei strategas.

Atidarydama renginį VDU Žemės ūkio akademijos kanclerė prof. dr. Astrida Miceikienė kalbėjo, kad universitetui šiandien didelė garbė bei atsakomybė tęsti tokios iškilios asmenybės, koks buvo profesorius Vincas Vilkaitis, veiklą.

 

Prof. Astrida Miceikienė.

„Lietuvos tarpukario karta paminklą mūsų visų širdyse jau yra pasistačiusi. To meto žmonių darbštumas, pasiaukojimas, pilietiškumas žavi ir įkvepia. Kaip įkvepia ir vos per du dešimtmečius išvystyto žemės ūkio veiklos rezultatai bei sumani strategija, kad mokslas visada turi žengti žingsniu priekyje ūkininkų.  Ir šią strategiją įgyvendinti sekėsi puikiai. Deja, sovietinis režimas iškilaus mokslininko ir pedagogo gyvenimo kelią nukirto jam dar net nepasiekus zenito. Visi žinome, kad 1941-aisiais represuotų aukų likimai buvo skaudžiausi, kančios didžiausios, o Lietuvai padaryta žaizda niekada neužgyjanti. Šiandien, minėdami V. Vilkaičio 80-tąsias mirties metines, reiškiame didžiulę pagarbą asmenybei, raginusiai vertinti žinias bei nepraleisti progų „įturtinti savo protą“, – V. Vilkaičio žodžius citavo VDU ŽŪA kanclerė.

1934–1940 metais Žemės ūkio akademijos rektoriaus pareigas ėjusio V. Vilkaičio gyvenimo kelią apžvelgęs VDU ŽŪA profesorius emeritas Algirdas Juozas Motuzas priminė, kad sovietmečiu šios iškilios asmenybės vardas keliems dešimtmečiams buvo išbrauktas iš oficialaus žemės ūkio mokslo metraščio. Todėl 1990-taisias atkūrus Nepriklausomybę šią istorinę klaidą siekta kuo greičiau atitaisyti. A. J. Motuzas jau 1991 m. suskubo parašyti ir išleisti monografiją apie V. Vilkaičio gyvenimo kelią bei nuopelnus Lietuvos žemės ūkio mokslui,  1994 m. VDU Žemės ūkio akademijos Rektorių atminimo alėjoje iškilo skulptoriaus Raimundo Žiupkos sukurtas prof. V. Vilkaičio biustas. 1998-aisias Laptevų jūros tremtinių brolijos „Lapteviečiai“ iniciatyva visuomenę pasiekė Ryto Tamašausko ir Jono Markausko sudaryta knyga „Vinco Vilkaičio kūryba“, nes profesorius rašė ne tik mokslo straipsnius, bet paliko ir pluoštą jautrių eilėraščių bei to meto valstybei aktualių publicistikos tektų.

Akad. Algirdas Juozas Motuzas.

A. J. Motuzas atkreipė dėmesį, kad V. Vilkaitis gamtos mokslus studijavo dviejose skirtingose mokyklose – Petrapilio bei Berlyno universitetuose, ir tai tapo jo plačios aprėpties išsilavinimo pamatu. 1925 m. Berlyno universitete V. Vilkaitis įgijo daktaro laipsnį ir tais pačiais metais tapo Dotnuvoje įkurtos Žemės ūkio akademijos docentu, 1927 m. – profesoriumi. 1925–1941 metais jis ten ėjo Botanikos katedros vedėjo pareigas.  

V. Vilkaitis buvo ir aktyvus visuomenininkas. Jis ėjo Žemės ūkio rūmų valdybos pirmininko pareigas, dalyvavo Lietuvos mokslų draugijos, Tautininkų sąjungos veiklose, buvo aktyvus Šaulių sąjungos rėmėjas.

Lietuvos mokslų akademijos viceprezidentas prof. dr. Zenonas Dabkevičius, renginio metu apžvelgęs V. Vilkaičio mokslinį palikimą, kalbėjo, kad jo indėlis į fitopatologijos mokslo raidą skirstytinas į tris dalis. Tai – ūkininkams aktualių žinių sklaida populiariuose leidiniuose, mokslinės publikacijos mikologijos temomis, sudarytas per 70-ties kultūrinių augalų ligų sąrašas, taip pat mokslo tiriamieji darbai. V. Vilkaitis tyrė augalų ligų biologiją, ligų plitimo dėsningumus bei kovos su ligomis priemones.

Akad. Zenonas Dabkevičius.

1935 m. V. Vilkaitis inicijavo pirmuosius Lietuvoje geobotaninius pelkių tyrimus. Per kiek daugiau nei dešimtmetį Žemės ūkio akademijos Botanikos katedros veiklos jis paskelbė per 40 mokslinių publikacijų ir mokslo populiarinimo straipsnių, 1929 m. išleido knygelę „Pažinkime augalus“, 1937 m. – kolektyvinę monografiją „Kamanos“. 

V. Vilkaitis buvo Augalų apsaugos stoties prie Žemės ūkio akademijos Dotnuvoje įkūrimo iniciatorius bei vadovas. 1927 m. įkurtoje stotyje pradėti fitopatologiniai ir entomologiniai tyrimai, stengtasi užbėgti už akių tuo metu Lietuvoje plačiausiai auginamų javų, linų, bulvių, runkelių ligoms. Nuo 1929 m. V. Vilkaitis fitopatologijos kursą skaitė ir Žemės ūkio akademijos studentams – būsimiesiems agronomams bei miškininkams.

 „1939 m. Augalų apsaugos stotis buvo perkelta į Vilnių. Per Antrąjį pasaulinį karą besitraukianti vokiečių okupacinė kariuomenė sunaikino V. Vilkaičio su bendražygiais kauptą tiriamąją medžiagą, literatūrą bei vertingą 5 tūkst. egzempliorių fitopatologijos pavyzdžių herbarą“, – apgailestavo Z. Dabkevičius.

Apie tragišką prof. V. Vilkaičio šeimos likimą pasakojęs Laptevų jūros tremtinių brolijos „Lapteviečiai“ pirmininkas Jonas Markauskas gyvenime su V. Vikaičiu nesusitiko – profesoriaus gyvybė Trofimovsko saloje Jakutijoje užgeso 1943-čiaiais, o J. Markauskas joje gimė 1946-taisiais. 

1957 m. iš tremties grįžęs į Lietuvą, įgijęs inžinieriaus išsilavinimą ir ėjęs įvairias atsakingas pareigas, J. Markauskas jau daugelį metų kaupia istorinę medžiagą apie ištremtųjų prie Laptevų jūros likimus bei rūpinasi jų atminimo įamžinimu. Remdamasis liudininkų publikuotais šaltiniais V. Markauskas pasakojo,  kad V. Vilkaitis mirė nuo bado. Ir nors kitų tremtinių buvo raginamas pasiimti bent žuvį, kurių pilnas statines jį lagerio prižiūrėtojai buvo įpareigoję saugoti, profesoriui tapti vagimi net tokiomis aplinkybėmis buvo nepriimtina.

Jonas Markauskas.

Buvęs ilgametis VDU Žemės ūkio akademijos Miškų ir ekologijos fakulteto dekanas prof. Edmundas Bartkevičius atkreipė dėmesį, kad į Žemės ūkio akademiją Vilkaičiams vis dėlto pavyko sugrįžti. Ir tą padarė V. Vilkaičio sūnus Arvydas Vilkaitis (1929 – 1997).

Su šeima ištremtas į Sibirą, 1943-aisiais mirus tėvui, o po penkerių metų – ir motinai, sunkiai dirbdamas ir rūpindamasis jaunesne sesute, A. Vilkaitis atkakliai siekė mokslo. Su pagyrimu baigęs vakarinę mokyklą ir miškininkystės technikumą, jis mokėsi Uralo miškų institute, o grįžęs į Lietuvą labai sunkiomis materialinėmis sąlygomis studijavo Žemės ūkio akademijoje ir įgijo miškininko profesiją. Tris dešimtmečius A. Vilkaitis dirbo Birštono girininkijos girininku, parašė atsiminimo knygas „Tremtinio dalia“ ir „Gyvensim“.

 

Renginio dalyviai.

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Kauno skyriaus pirmininkė Aldona Krinickienė, paprašyta pasidalyti įspūdžiais apie  VDU Žemės ūkio akademijos rektoriaus prof. V. Vilkaičio atminimui skirtą renginį, teigė, jog tokio jautraus Akademijos požiūrio į istorinę praeitį netgi nesitikėjo.

„Ypač sujaudino Akademijos muziejaus ekspozicija, atspindinti,  kokia turtinga iškiliomis  asmenybėmis ir kokia svarbi Lietuvos ateičiai yra ši studijų ir mokslo institucija“, – teigė buvusi Igarkos tremtinė, buvusi ilgametė Kauno Panemunės socialinės globos namų direktorė A. Krinickienė.

Rasa Prascevičienė,VDU Marketingo ir komunikacijos departamento specialistė
Nuotraukos Ievos Šernienės

GALERIJA