Naujienos

Atgal

Naujienų archyvas

Vytauto Martinkaus literatūros didžioji kunigaikštystė

2023 06 05

Gegužės 30 d. Lietuvos mokslų akademijoje (LMA) gražiai paminėta rašytojo, akademiko Vytauto Martinkaus 80-mečio sukaktis. Renginį organizavo LMA Humanitarinių ir socialinių mokslų skyrius, skyrius „Mokslininkų rūmai“ ir VšĮ „Rašytojų klubas“.

Vakarą vedusi literatūrologė akademikė Viktorija Daujotytė, sveikindama kolegą, „talentingą šio pasaulio gyventoją“ V. Martinkų, bandė ieškoti jo „nelengvai apčiuopiamo centro, branduolio“. Pagal išsilavinimą inžinierius jis galbūt galėjo pastatyti kokią nors gerą elektrinę, svarstė V. Daujotytė, bet toks išsilavinimas pasitarnavo jam ir literatūroje, humanistikoje, suteikdamas literatūrai būtino konstruktyvumo, formos valdymo, stiprios minties. Pasak akademikės, visoje savo kūryboje V. Martinkus lieka prasmės ieškotojas, alchemikas, ir tų jo susirinktų „aukso trupinių“, kūrybai intensyvėjant, vis daugėja. Didžiausiu rašytojo pasiekimu akad. V. Daujotytė įvardijo romaną „Tavo bažnyčios rūsys“, kuriame, jos žodžiais tariant, sueina pagrindinės V. Martinkaus kūrybos linijos, išryškėja kūrybinės metaforos, paradoksai ir išlieka „prasmės alchemija“. Aptardama panašiu metu išleistą eseistikos knygą „Vidaujos link“, akademikė pabrėžė autoriaus principinę deklaraciją: „toldamas artėju į tą vietą, iš kurios esu“, ir pasidžiaugė išlaikytu žodiniu žemaitybės kodu. Ji taip pat prisipažino besižavinti V. Martinkaus pedagoginiu gebėjimu savo sudėtingus teorinius filosofinius, estetologinius samprotavimus, dažnai pateikiamus sunkiai perprantama moksline terminologija, „nuskaidrinti“ iki paprasto galvojimo ir konkrečiai auditorijai suprantamos kalbos. Kalbėdama apie V. Martinkų kaip fenomenologą, akad. V. Daujotytė iškėlė retorinį klausimą: kaip fenomenologijos reikalavimas mąstyti be prielaidų dera su V. Martinkaus mąstymu su visomis įmanomomis prielaidomis?

 

Akademikai Viktorija Daujotytė ir Vytautas Martinkus.

Akademikė Jūratė Sprindytė savo pranešimą apie sukaktuvininko kūrybą pavadino paties V. Martinkaus perfrazuota santrumpa LDK – literatūros didžioji kunigaikštystė. „Tai apimli ir karališka teritorija (9 romanai, 3 novelių rinkiniai, kelios apysakos, esė rinkiniai, atsiminimų ir pokalbių tomas bei 3 fundamentalios literatūrologinės knygos, o kur dar įvairūs mokslo populiarinimo ar studentams skirti leidiniai)“, – išskaičiavo akademikė, pasirinkusi kalbėti apie kelias iš tų knygų – reikšmingas jai asmeniškai. V. Martinkaus literatūrą pavadinusi „ne jausminga, o protinga“, ji pasidžiaugė, kad autorius, atėjęs į pernelyg jausmingą ir poetišką ligtolinę lietuvių epiką, pasuko intelektualinės, „žaidžiančio proto prozos“ keliu, taip itin praturtindamas ir praplėsdamas lietuvių literatūros galimybes. Akad. J. Sprindytė prasitarė, kad jai „imponuoja išskirtinis V. Martinkaus dėmesys literatūros metodologijos sferai“, gebėjimas „taip esmingai kelti literatūros prigimties ir kūrinio funkcionavimo klausimus“, savo knygose „sukabinti“ literatūrą ir mokslą. Akademikės teigimu, V. Martinkaus „grožinėje kūryboje išbandomos teorinės tiesos, jos įkūnijamos vaizdais ir siužetais, konfliktais ir charakteriais, o iš kūrybos praktikos ateina papildymai ir įžvalgos mokslo darbams. Paskutinieji mokslo tekstai sušildyti asmenine patirtimi; į estetinį išgyvenimą einama iš vidaus, iš savo patyrimų, gilinamasi į ypatingą skaitymo būseną – estezę, kai patiriamas nušvitimas, kūrinys sukrečia ar sukelia katarsį. Kitaip tariant, į vienį susijungia teoretikas ir praktikas. Geras rašytojas ir kompetentingas literatūrologas – vienintelis toks derinys dabar Lietuvoje.“

2003 metais išėjusią „Literatūrą ir paraliteratūrą“ – straipsnių ir esė apie paskutinį XX amžiaus dešimtmetį rinkinį – J. Sprindytė pavadino knyga, itin ryškiai skleidžiančia Martinkaus sociologinių įgūdžių meistrystę. Tai – tuomečio Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininko, vėliau – Lietuvos meno kūrėjų asociacijos vadovo, aktyviai besireiškusio politinėje realybėje bei rengiant teisinius dokumentus, „apytikriai 12 metų kūrybinių šurmulių metraštis, suskvarbytas analitišku žvilgsniu“, tiriantis „literatūrai artimų kontekstų reiškinius, pristatomus paraliteratūros vardu (ideologija, kūrybos laisvė, filosofija, populiarioji kultūra, sociologija, rinkos mechanizmai, meno politika ir t.  t.)“. Kitoje, pasak akad. J. Sprindytės, „etapinėje“ V. Martinkaus knygoje – dviejų apysakų rinkinyje „Šuns mazgas“ (2005) – autorius iškelia individo atsakomybę įvardyti, su kokiu kraičiu į pertvarką ir naujus laikus atėjo jo karta. Organiškai susipynusios šunų ir žmonių istorijos, pateikiamos kaip egzistencinės situacijos, „interpretuoja, papildo viena kitą, taip kilstelėdamos kūrinius nuo buitinio lygmens „Pasaulio Skliauto“ link. Būtis apysakose prabyla [...] nuojautomis, paslaptimis, sutapimais, numatymais, esminiais signalais ar praregėjimais; tuo, ką fenomenologai vadina „blyksniais“. Kaip kitas V. Martinkaus „ženkliškas knygas“ akademikė išskyrė „Žemaičio garlėkį“ (2009), „12 lieptų / kalendorinės novelės“ (2011) bei paskutinį 2018 m. išleistą romaną „Tavo bažnyčios rūsys“. Pastarąją knygą ji pavadino „vienu geriausių viso dešimtmečio lietuvių istorinių romanų“, „tikra lobių sala, polifoniška 500 metų aprėpties sakme nuo daugiakultūrės LDK ir reformacijos pradžios, per škotų, totorių, lietuvių genų sampynas – iki pat XX a. pabaigos.“

Akad. J. Sprindytė klausytojų dėmesį atkreipė ir į V. Martinkaus prozos polistilistiškumą – realistinio, simbolinio, psichologinio, biblinio, publicistinio kodų susitikimą joje; ir į nuolatinį autoriaus dėmesio sutelkimą į profesinius dalykus, rašymo išmanymą. Ji citavo paties rašytojo „išaiškinimą“, iš ko susidaro literatūra: „Literatūra tebekuriama Žodžiu, per Žodį, Žodyje. Žinant, jog žodžio yra per maža. Reikalingas sakinys, pastraipa, skyrius. Struktūra“. Komentuodama šią citatą, J. Sprindytė pastebėjo, kad pastaruoju metu V. Martinkaus „kieta struktūra įgijo minkštosios galios. Proto konstruktyvumas dabar pasipildė išmintimi.“

Akademikė sukaktuvininką pristatė ir kaip literatūrologą bei kritiką, analizuojantį „sudėtingus, daugiaplanius, komplikuoto turinio ir kompozicijos kūrinius; ir kaip vertybiškumo bei vertybių saugotoją, dėmesį sutelkiantį „į vertinimo būtinumą bei laisvės sąlygomis išsiplėtusią vertinimo amplitudę“; ir kaip kultūros istoriką, siekiantį „prikelti, įamžinti buvusius rašytojus, kurie dėl įvairių aplinkybių patys nebaigė savo darbų.“

„Derinti, regis nesuderinamus dalykus – tekstologinį kruopštumą, atidumą faktografijai bei filosofinį užmojį ir dar „inžinerinius“ struktūravimo gebėjimus – visa tai daro Martinkų išties nepakartojamu Autoriumi“, reziumavo akad. J. Sprindytė ir pasidžiaugė, kad „paskutinis jo darbas – recenzija filosofo Algio Mickūno „Atsiminimų punktyrams“ minties žvalumu,  stiliaus gyvumu liudija tebesitęsiantį Martinkaus kūrybinį klestėjimą, o ne metų naštą.“

Literatūros kritikas prof. Petras Bražėnas, sukaktuvininką pažįstantis ir drauge su juo besidarbuojantis jau daugiau nei 50 metų, papasakojo apie jųdviejų pažinties pradžią. Jis, bepradedantis savo karjerą kritikas, parašė recenziją apie V. Martinkaus ketvirtą romaną „Akmenys“ į oficiozinį dienraštį „Tiesa“, ir „į tuos akmenis labai smarkiai nusibrozdino“. Mat redaktorius dėl vietos stokos laikraštyje visą pozityviąją recenzijos dalį atmetė ir išspausdino vien kritiką. Tolerantišką V. Martinkaus reakciją į tokį akibrokštą ir nuo to prasidėjusią jųdviejų draugystę prof. P. Bražėnas teigė lig šiol laikantis sektinu rašytojo ir kritiko santykių modeliu. Kaip artimiausius jo širdžiai kūrinius profesorius minėjo knygas „Žemaičio garlėkys“, „Šuns mazgas“, „Tavo bažnyčios rūsys“, ir išsitarė, kad jam vis dar lieka „neįkąstų, neiššifruotų metaforų“, neatskleistų prasmių, nes V. Martinkaus kūrybos (ne vien grožinės) skaitymas yra „literatūrinis alpinizmas“.

Prof. P. Bražėnas pasakojo, kaip dirbdamas kartu su V. Martinkumi Rašytojų sąjungoje ir Vilniaus pedagoginiame universitete (vėliau – LEU) kolegą Vytautą vis geriau pažino kaip santūrų, susitvardantį net ekstremaliose situacijose, labai disciplinuotą žmogų, gerą vadovą, gebantį apginti kultūrininkų interesus, mylimą ir gerbiamą tiek savo studentų, tiek kolegų. Į mūsų visuomeninį gyvenimą, kultūrą V. Martinkus įnešė labai reikšmingą indėlį, teigė P. Bražėnas. Taip pat jis „išdavė paslaptį“, kad rašytojas akademikas vis dar tebemoka sutaisyti neveikiančius elektrinius prietaisus ir yra geras vyndarys. Profesorius linkėjo kolegai V. Martinkui stiprybės ir dėkojo už turtingą prozą, eseistiką bei literatūrologiją, už jo turiningą, pavyzdį teikiantį gyvenimą, už draugystę ir visada paruoštą ištiesti pagalbos ranką.

 

Iš kairės: Aldona Daučiūnienė, akad. Jūratė Sprindytė ir prof. Petras Bražėnas.

Renginio dalyviai turėjo galimybę pirmieji išgirsti dar nebaigtos V. Martinkaus knygos „Rekviem nuogam karaliui“ ištrauką. Sulaikę kvėpavimą visi klausėsi meistriškai parašytos ir LMA skyriaus „Mokslininkų rūmai“ vadovės Aldonos Daučiūnienės įtaigiai skaitomos beletrizuotos dokumentinės istorijos apie prieš keturiasdešimt metų Jugoslavijos kalnuose įvykusią tragišką avariją.

Mintimis apie nuskambėjusią knygos ištrauką, rašomą romaną ir sukaktuvines nuotaikas pasidalijo ir pats akademikas Vytautas Martinkus.

„Girdėjote žodžius, kuriuos  užrašiau  prisimindamas  man brangius žmones, žadindamas atmintį, klausdamas jos, kas, kada, kaip nutiko mano, o ir ne tik mano vieno, gyvenime. Nevadinčiau tų užrašų atsiminimais, autobiografija juo labiau –  dienoraščiu ar  naktiraščiu. Tai – įžodinta atmintis, atminties žodinės. Netobulas bandymas jas užrašyti. [...]

Norėjau prašnekinti pats save. Tad susibaudžiau ieškoti atminties prošvaisčių. Ne visų. Pirmiausia – prisiminti  išėjusius, man brangius žmones, vėl išgirsti  jų balsus. Po to įsiklausyti į save. Pasiklausiant atminties ieškoti / rasti medžiagos savo gyvenimo naujai  literatūrinei formai. Ryžtis suprastinti ankstyvesnes, suskaidyti, sutrumpinti, pagilinti jas. Paversti estetinėmis jų patirtimis. Kai kada – mįslėmis, gal aforizmais, sentencijomis.

Taip gal bus. O kol kas tekstas, jo apie 500 lapų, didelis ir margas. Kartais dokumentinis, daiktais publicistinis, poetinis, filosofinis, bet dažniausiai –  eseistinis. [...] Ir pabaigos  nematyti. Jos ir negaliu matyti, kol turiu jėgų ir noro ką nors užrašyti, pridurti, patikslinti, kitaip, ką esu patyręs, paaiškinti, iš naujo  atmintį pažadinti. 

Džiaugiuosi: esu įlaikinęs savo atminties trupinius, tai yra esu susigalvojęs žanro pavadinimą. Vadinu  at/minties gyvastimis. Pirmojo žodžio priešdėlį galima tarti atskirai / skirti nuo minties. Mintis, atminties gyvastis reikia, kaip sakiau, pažadinti, atgaivinti. Jos gyvos tada, kai vienos kitas veda, gimdo. Kai nuo jų skauda, gelia širdį, slegia sąžinę.

Ištrauka, kurią girdėjote, skaudi. Bent man. Ji – vienas pirmų atminties išbandymų, užrašytas gana seniai. Atrodo, ne aš pats prisiminiau, tuos vaizdus apsakė, papasakojo vietoj manęs žuvęs skulptorius Vytautas Juzikėnas. Kraštietis, nuo Jurbarko, dvejais metais jaunesnis.

Turbūt supratote, kad 1983 metų gegužės 12-ąją galiu laikyti gimtadieniu. Antruoju. [...]

Džiaugiuosi ir kitu dalyku. Jeigu teisingai supratote, ką vadinu atminties gyvastimis, tai akivaizdu, kodėl užrašuose nėra linijinio laiko. Yra toks mitinis, ciklinis. Viskas sukasi ratais. Dideliais, mažesniais ir visai mažutėliais. Štai mano kūdikystė, prasidėjusi tėvų vienkiemyje po vokiečių sukeltais karo dūmais, ir šiandienis Rusijos karas prieš Ukrainą kažkokiais aplinkkeliais susitinka, pamaitina giliąją atmintį. Ji iracionali, negali man paaiškinti, kodėl turime ir šiandien kariauti. Viskas giliojoje atminty iracionalu. Nieko nauja, juk ieškau šviesos ar tiesos, uždarytos žodžiuose, įdarytos į literatūros tekstą. Ji ten slapstosi, išsprūsta, kai žiūri į save, sakai ką nors apie save. Dar sunkiau užrašyti ją. Šiek tiek gelbsti perkeltinės reikšmės, metaforos, aliuzijos, jos suka tuos laiko ratus.

Trečias rašymo džiaugsmas: Ilgai ieškojau, bet manau, kad jau radau antraštę. Tai tik metafora, tad nevienareikšmė – REQUIEM NUOGAM KARALIUI. Iš trijų žodžių ir bent poros užuominų. Pirmasis žodis, requiem –  muzikinė aliuzija į  scenos, spektaklio, žemiško / dangaus gyvenimo uždangą,  į egzistencijos pabaigą. Nuogas karalius, be abejonės, atklydęs iš Anderseno pasakos – juo esu aš pats. Užuomina taip pat skaudi: apie iliuzijas, stipresnes už gyvenimą, apie svetimus, puošnius ar išvis nesamus drabužius. Apie metą nusišypsoti iš savęs. Toji šypsena labai praverčia, kai prisimeni dvasiškai skaudžių dalykų ar poelgių, kurie gyvenimo nepuošia. Tada paliauju pasakojęs savo balsu, pirmuoju asmeniu, prisisegu „nuotolinį“ vardą – su šypsena lengviau pasakoti apie trečiąjį asmenį, Vytautą Martinkų, tą savo alter ego, ir  juokingą, ir apgailėtiną. 

Užtiktoms atminties gyvastims anksčiau ar vėliau randi jų formą. Vienintelę, tikrą. Gilioji jos prasmė atsiveria per paties autoriaus gyvenimo egzistencinius klausimus. Jau gal 30 metų suvokiu jų ypatingą reikšmę. Literatūroje ji svarbesnė už tiesos, istorijos, politikos, net etikos klausimų reikšmę. Savo prasme autoriui ir skaitytojams. Manau, tai ne vien tik autobiografinės – dokumentinės – eseistinės krypties, bet ir visos mūsų literatūros išlikimo, jos ateities garantija, netgi jos vadinamo europietiškumo ar globalumo sąlyga.

Tiek apie rašomas at/minties gyvastis. Prie jų turiu dar daug darbo. Nežinau, ar turiu daug laiko.“

Kalbėdamas apie savo sukaktuvių ceremoniją, kurios, sakė, aukštai nevertinantis, akad. V. Martinkus teigė, kad kiekviena sukaktis yra gera sukaktis, ir kad jam sukaktis primenanti procesiją. „Gyvenimo,bažnytinę, šventinę. Kokią tik įsivaizduojate. Dienų, įvykių, žmonių procesiją“, kurioje dienų ir įvykių dar daugėja, o žmonių – mažėja. „Man artimi žmonės, ėję priekyje, šalia ar įkandin, sustoja, parpuola, prapuola. Jų veidai išnyksta. [...] Supranti: taip jau yra, taip jau ir bus –  siaurėja artimųjų ratas. Galimos pažintys, naujos dienos nekompensuoja, tik primena, ko netekai, ko jau neturi ir neturėsi.  Kiekviena diena, o ypač sukaktuvinė, kaip gyvenimo proceso dalis, tikrina, ar pramokai gerti arbatą vienas.“

Sukaktuvininkas dėkojo visiems jį pasveikinusiems ir dar sveikinsiantiems, visiems, susirinkusiems čia, į LMA salę, kurią jis pasirinko iš dviejų galimų jam brangių vietų – Mokslų akademijos ir Rašytojų namų – kurių duris teko dažnai varstyti ilgiau nei 50 metų. O tokį pasirinkimą, kaip pats prisipažino, nulėmė tai, kad norėjo visus „matyti prie apskritojo stalo“, prie kurio susėdę „visi jaustųsi kaip namuose“...

Akad. V. Daujotytė vakarą užbaigė rašytojo akademiko V. Martinkaus citata: „Amžinas esamasis laikas yra asmeninė energija [...] panaši į fizikinių atomų skilimą“; ir palinkėjo sukaktuvininkui šią citatą visąlaik prisiminti „einant į savo gyvastis“ bei tęsiant rašomą romaną – kad ta asmeninė energija jį nuolat lydėtų ir būtų galima „dirbti nedaug, padaryti labai daug ir būti turtingam“.

Iš kairės: akademikai Viktorija Daujotytė, Zenonas Dabkevičius ir Vytautas Martinkus.

LMA vardu akademiką V. Martinkų pasveikino viceprezidentas Zenonas Dabkevičius. Lietuvos rašytojų sąjungos (LRS) pirmininkė Birutė Jonuškaitė perskaitė Lietuvos Respublikos Ministrės Pirmininkės Ingridos Šimonytės sveikinimą. Išsirikiavo ilga sveikintojų eilė: LRS, „Rašytojų klubo“, buvusio Vilniaus pedagoginio universiteto (vėliau – Lietuvos edukologijos universiteto), „Aviacijos pasaulio“ atstovai, buvę LR Seimo nariai Vytenis Andriukaitis ir Justas Vincas Paleckis, kolegos, draugai, artimieji... Te su kaupu išsipildys visi geri ir nuoširdūs mūsų gerbiamam akademikui išsakyti linkėjimai, te niekad nepristigs „asmeninės energijos“ ir įkvėpimo, o rašomas romanas lai tęsis dar ne vieną šimtą puslapių... 

Parengė LMA skyriaus „Mokslininkų rūmai“ vyriaus. specialistė Diana Lekevičienė
Virginijos Valuckienės nuotraukos

GALERIJA