Naujienų archyvas

Akademikė Viktorija Daujotytė apie akademiką, poetą Justiną Marcinkevičių

„Sunki, alinanti 2023-iųjų liepos pabaiga. Turėčiau bandyti ką pasakyti, stovėti po medžiu ne išeitis. Gal ir būtų dar ką pasakyti, bet ar bebus išgirsta, ar tik pakurstysi vis nesaugesnio pasaulio karštymetyje pavojingą ir nurudusios žolės deginimą“, – taip straipsnį „Be paminklo saugiau“, skelbtą portale bernardinai.lt, pradeda akademikė Viktorija Daujotytė, atsakydama į viešas batalijas ir dėl Justino Marcinkevičiaus ir jam skirto skulptūrinio atminimo ženklo.

„Bet paminklas, jei ir ženklas, aišku, tėra pretekstas,“ – pažymi literatūrologė. „Priežastys gal ir pačiame paviršiuje. Tebekovojame su savo praeities šmėklomis. Nesame laisvi, kovojame ir primestą kovą. Gal ir patys su savim. Ne tik prisitaikėme (jei ir tik mūsų tėvai ar seneliai), bet ir prisitaikome, – gal jau ir suvokėme, kad ne tik tada, kai buvom okupuoti, bet ir šiandien, be grasinimų, brutalios prievartos, – prie sąlygų, kurios yra, prie socialinės nelygybės, prie labai daug uždirbančių, jei ir ne iš darbo, prie savo žmonių, gyvenančių žemiau skurdo ribos, prie neteisybių, kurios vis ištinka, prie aplinkybių, kurios nuo mūsų nepriklauso. Prie kitakalbystės. Prie jutimo, kad lietuvių kalba traukiasi. Net prie klimato kaitos.“ [...] „Mums, laisviems bent išorine prasme laisvos valstybės piliečiams, šiandien reiktų kitos, bendrinančios, mūsų buvimą pagrindžiančios kalbos. Kitos muzikos, kaip pasakytų Giedrius Kuprevičius. Kito mąstymo akiračio, kuris nebegrąžintų prie to, kas buvo, o kreiptų žvilgsnį į ateitį. Vizijos apie Lietuvos ateitį yra sukurtos geros vaizduotės, bet be tvirto idėjų pamato. Taip, Europa, mūsų gimtoji Europa (ir pagal Czesławą Miłoszą), bet pirmiausia – ir konkrečiausiai – mūsų Lietuva. Mūsų kalba. Gamta. Kultūra. Mūsų vaikai, jų likimai. Mūsų piliečių dvasia, ryžtas, ištvermė, pasitikėjimas. Bijome nacionalizmo, bet be jo, oraus ir santūraus, tautai svarbios ir patikimos ideologijos negali būti. Justinas Marcinkevičius savo kūryba – ir labiausiai trilogija, kaip sąmoningai sutelktu kūrybiniu veiksmu, – itin sunkiu Lietuvai laiku veikė ir kaip tautinės ideologijos kūrėjas. Klystame manydami, kad tautinės idėjos sovietinių „manifestų“ buvo palaikomos. Ne, tiko tik formos, tik liaudžiai, ne tautai, priskirtinos „formelės“.

Straipsnis skelbiamas naaujienų portale bernardinai.lt

Plačiau https://www.bernardinai.lt/be-paminklo-saugiau/

Humanitarinių ir socialinių mokslų skyriaus informacija