Naujienų archyvas

Ekskursija po Saulės planetų sistemą

Rugsėjo 27 d. Vilniaus Tuskulėnų gimnazijoje vyko Lietuvos mokslų akademijos (LMA) skyriaus „Mokslininkų rūmai“ organizuota „Mokslo žinių diena“. Astronomijos paskaitą „Ekskursija po Saulės planetų sistemą“ 10-tų klasių mokiniams skaitė Vilniaus universiteto Teorinės fizikos ir astronomijos instituto (VU TFAI) mokslininkė dr. Renata Minkevičiūtė. Ji labai glaustai, vaizdžiai ir patraukliai moksleiviams išdėstė Saulės sistemos planetų formavimosi teoriją ir supažindino su kiekviena planeta atskirai.

Kolapsuojančio dujų debesies teorija teigia, sakė ji, kad Saulė ir planetos susiformavo, kai debesis ėmė trauktis dėl savo paties gravitacijos. Centrinėje dalyje susiformavo Saulė, o aplink ją likusiame proplanetiniame diske susiformavo planetos, jų mėnuliai bei kiti Saulės sistemos kūnai.

Kai kurios planetos buvo žinomos dar senovėje. Pats žodis „planeta“ yra kilęs iš graikų kalbos ir reiškia „klajojanti žvaigždė“. Dabar Tarptautinė astronomų sąjunga sutaria, kad planeta vadiname kosminį kūną, kuris sukasi aplinkui Saulę, yra sferinės formos ir neturi netoli savo orbitos kitų panašaus dydžio objektų.

Keturios iš tų aštuonių planetų yra uolinės, turinčios kietą tvirtą paviršių, bet mažos, pasakojo dr. R. Minkevičiūtė, o kitos keturios yra milžiniškos ir sudarytos daugiausia iš dujų. Dujinės planetos yra tarsi Saulės sistemos mini kopijos, nes turi žiedų sistemas aplinkui ir dešimtis palydovų, o iš mažųjų planetų tik Žemė turi vieną Mėnulį ir Marsas – du nedidelius palydovus.

„Ekskursija“ prasidėjo nuo Merkurijaus – mažiausios ir artimiausios Saulei planetos. Merkurijus neturi atmosferos, todėl dienos ir nakties temperatūra jame stipriai skiriasi. O šiaip jis labai panašus į mūsų Mėnulį – yra pilkšvas ir turi daug kraterių. Venera – karščiausia, lėčiausiai aplinkui savo ašį besisukanti planeta, turinti storą atmosferą, praturtintą CO₂ dujomis, kurios kuria stiprų šiltnamio efektą planetoje. Žemė yra vienintelė planeta, kurios paviršiuje yra skysto vandens ir klesti gyvybė. Marsas turi didžiulę ir nuostabią kanjonų sistemą bei aukščiausią kalną Saulės sistemoje. Mokslininkai mano, kad prieš 3,5 mlrd. metų Marso paviršiuje buvo skysto vandens, bet po to, kai Marsas neteko didžiosios dalies atmosferos, jos slėgio neužtenka kad vanduo egzistuotų skystoje formoje, ledas iš karto garuoja. Jupiteris yra pati didžiausia Saulės sistemos planeta, kartu ir pati įspūdingiausia savo debesų raštais, viesulais ir verpetais. Didžiausi planetos palydovai – Ijo, Europa, Ganimedas ir Kalista – žinomi dar nuo 1610 m., kai juos atrado Galilėjas Galilėjus. Saturnas, antra pagal dydį planeta, turi pačią įspūdingiausią žiedų sistemą bei daugiausia palydovų – net 82. Taip pat tai mažiausią tankį turinti planeta, jos tankis mažesnis už vandens tankį. Ledinis milžinas Uranas iš kosmoso atrodo kaip žydras burbulas. Ši planeta turi unikalų sukimosi ašies pokrypį (97,9°), ir dėl šio posvyrio žiema Urane tęsiasi ketvirtį Urano metų arba 21-erius Žemės metus, todėl Urano paviršius taip atvėsta, kad čia tampa netgi šalčiau nei Neptūne, kuris yra dar toliau nuo Saulės. Neptūnas, dar vienas ledinis milžinas, išsiskiria tuo, kad jame pučia patys galingiausi vėjai, įsibėgėjantys net iki 2000 km/h greičiu. Įdomus ir šios planetos atradimas: pirmiausia ji buvo „rasta“ pagal matematinius skaičiavimus ir tik paskui – teleskopu.

Pasak astrofizikės, kiekviena planeta turi savo unikalių savybių ir dar daug neįmintų mįslių, todėl jaunajai kartai visada atsiras vietos Saulės sistemos tyrimų srityje, jeigu tik tokie tyrimai sudomins.

Po paskaitos dr. R. Minkevičiūtė atsakė į smalsių gimnazistų klausimus.

Parengė VU TFAI dr. Renata Minkevičiūtė ir LMA skyriaus „Mokslininkų rūmai“ vyriaus. specialistė Diana Lekevičienė
Dianos Lekevičienės nuotraukos