Naujienų archyvas

Konferencija „Vilniaus žydų intelektualinis paveldas“

2023 10 16

Spalio 10–11 dienomis Vilniuje vyko tarptautinė konferencija, kurią organizavo Lietuvos mokslų akademija (LMA) kartu su Izraelio mokslų ir humanitarinių mokslų akademija (IMHMA). Deja, dėl tragiškų įvykių Izraelyje dauguma lektorių iš šios šalies negalėjo atvykti ir renginyje dalyvavo nuotoliniu būdu.

2020-ieji Lietuvoje buvo paskelbti Lietuvos žydų istorijos ir Vilniaus Gaono metais, minint jo gimimo 300-metį. Tačiau tais metais surengti konferenciją sutrukdė pandemija. Todėl ji perkelta į šiuos metus. Be to, nuspręsta išplėsti programą ir išnagrinėti Vilniaus žydų intelektualinio paveldo įtaką nuo 18 amžiaus. Pirmąją konferencijos dieną pranešėjai analizavo 18–19 a. Vilniaus žydų intelektualinį paveldą, antrąją – Vilniaus žydų intelektualinio modernėjimo procesą bei Vilniaus žydų sklaidą pasaulyje. Pirmąją dieną ekrane iki renginio buvo rodomos Loïc Salfati dokumentinio filmo „Secrets of the Great Synagogue of Vilnius” ištraukos.

LMA prezidentas Jūras Banys pradėjo konferenciją, paprašęs tylos minute pagerbti aukas Izraelyje dėl „Hamas“ teroristų užpuolimo. Jis sakė tikįs, kad terorizmas pralaimės ir vėl gyvensime taikiai ir gražiai. Mūsų Tauta žino, ką reiškia kovoti už laisvę. Todėl lietuviai taip aktyviai palaiko Ukrainą jos kovoje prieš blogio ašį, kurią sudaro Rusijos Federacija, Iranas ir, kaip matome, „Hamas“ teroristai. Negalime užmiršti istorijos, ypač Holokausto, palikusio didelį pėdsaką Lietuvos istorijoje. Tai buvo didelė tragedija žydų tautai. Turime prisiminti istoriją ir mokytis iš jos. Todėl prisimename ir Vilniaus žydų bendruomenę. 

Akad. J. Banys pabrėžė, kad šis renginys net ir tokiu sudėtingu metu gali tapti puikia tarpakademinio bendradarbiavimo pradžia. Tai pirmas bendras renginys su Izraelio akademija, bet tikrai ne paskutinis. Baigdamas jis padėkojo visiems, prisidėjusiems prie šio renginio organizavimo.

J. E. Nepaprastoji ir įgaliotoji Izraelio valstybės ambasadorė Lietuvoje Hadas Wittenberg Silverstein sakė tikinti, kad pavyks grąžinti įkaitus, kuriuos Izraelyje pagrobė teroristai. Daug žmonių sunkiai dirbo, kad ši konferencija įvyktų. Taip siunčiama žinia, kad privalome išlikti atsparūs ir kovoti už gyvybę. Nes Jeruzalės dvasia dega kiekvieno mūsų širdyse.

Izraelio mokslų ir humanitarinių mokslų akademijos prezidentas prof. Davidas Harelis taip pat savo kalbą pradėjo trumpai apibūdindamas situaciją Izraelyje, kuri šiuo metu itin sudėtinga. Tauta, įskaitant ir du jo paties anūkus Izraelio armijoje, kovoja su pavojingu priešu. Jo manymu, šalyje po šių įvykių daug kas pasikeis. Jau dabar nužudytų žydų proporcija pagal bendrą gyventojų skaičių kelis kartus didesnė, negu 2001 m. rugsėjo 11-ąją Jungtinėse Amerikos Valstijose.

D. Harelis pridūrė, kad Strašūno biblioteka, laikraščiai Vilniuje buvo svarbūs kultūros komponentai. Vilniaus Gaonas žinomas kaip Talmudo studijuotojas. Jo ir kitų intelektualų dėka Vilnius tapo intelektiniu centru. Naciai viską sugriovė. Gaonas garsėjo darbštumu. Miegodavo labai mažai. Jis tvirtino, kad išmintis yra sielos atgaivos priemonė. O siela – priemonė kūnui. Mokymasis – fundamentinė egzistavimo būtinybė. Gaonas tvirtai tikėjo švietimo galia keisti žmones, praturtinti jų egzistenciją ir suteikti jai prasmę. Išsamios žinios turėjo padėti žmonėms ištrūkti iš tamsumo ir prietarų. Šios idėjos iš Vilniaus plačiai pasklido pasaulyje. Todėl ir dabar akademinis bendradarbiavimas svarbus – išplaukiantis ir iš Gaono tyrimų. Kad sukurtume demokratišką visuomenę ir ją išsaugotume, reikia stebėti pokyčius ir būti budriems.

Po įžanginės dalies skambėjo muzikinis intarpas: Ernesto Blocho „Nigun“ iš siuitos „Baal Shem“ smuiku pagriežė Vilniuje viešinti Rashel Avital Katz iš Jeruzalės muzikos ir šokio akademijos, jai akompanavo Ina Vyšniauskaitė iš Nacionalinės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos.

Toliau buvo skaitomi moksliniai pranešimai. Atidarymo pranešime prof. Benjaminas Brownas iš Jeruzalės Hebrajų universiteto kalbėjo apie Vilniaus Gaono teologinį-politinį palikimą. Rabinas Elijas ben Saliamonas Zalmanas, Vilniaus Gaonas (1720–1797), nebuvo sisteminis mąstytojas, bent jau ne politinės filosofijos srities. Jis neišplėtojo politinės teologijos. Tačiau keliose savo raštų vietose jis sprendžia esminius šios disciplinos klausimus tokiais būdais, kurie gali atkartoti šiuolaikines koncepcijas. Vilniaus Gaonas pasisako už valdžią, grindžiamą visuomenės pritarimu. Kaip ir Charles de Montesquieu, kuris skyrė režimus, grįstus „meile įstatymams ir savo šaliai“, nuosaikumu, garbe arba baime, Vilniaus Gaonas apibrėžia režimus, grįstus garbe, baime arba taika. Jis kalba apie atskirų valdžios šakų poreikį ir išskiria keturias, kurias turi valdyti Toros žinovai. Kartais jis užsimindavo ir apie utopinį, pusiau anarchistinį idealą, kuriame Dievas valdo visą žmoniją ir nė vienas žmogus nevaldo kito. 19 a. Lietuvos žydų bendruomenėje, kurioje Vilniaus Gaonas buvo iškili asmenybė, nemažai mąstytojų perėmė panašias politines idėjas ir jas plėtojo įvairiomis kryptimis.

Prof. Yadin Dudai iš IMHMA moderavo pirmąją temą apie Vilniaus žydų intelektualinį paveldą 18–19 amžiuje. Jis prisipažino, kad Vilnius turėjo jam didelę įtaką dėl didžiulės netekties. Jo giminaičiai buvo nužudyti Paneriuose. Šis praradimas slėgė šeimą. Anuo metu Vilnius buvo svarbus žydų kultūros centras. Du jo giminaičiai dirbo žurnalistais Vilniuje. Mieste veikė daug kultūros ir ugdymo įstaigų.

Prof. Israelis Bartalas iš Jeruzalės Hebrajų universiteto savo pranešimą skyrė temai „Kiekvienai kartai –  savo mokslininkai: besikeičiantys „istorikų Gaono“  veidai“. Neabejotina, kad 18 a. Rabino Elijo ben Saliamono Zalmano (1720–1797 m., žinomo kaip „Vilniaus genijus“) mokslinė kūryba ir intelektualinis vadovavimas suvaidino svarbų vaidmenį formuojant istorinius veikalus apie Rytų Europos žydų visuomenę. Kelios rašytojų kartos – nuo ankstyvųjų maskilų ir konservatyvių Talmudo tyrinėtojų  iki radikalių socialistų ir šiuolaikinių religinių sionistų – pristatė šį žmogų ir jo mokymą įvairiuose istoriniuose pasakojimuose: pradedant kvazihagiografiniais pavyzdiniais ikimoderniais rabinų autoritetais, baigiant – kaip žydų Apšvietos pirmtaką. Pranešėjas pateikė 2023 m. atnaujintą dviejų šimtmečių istorinių pasakojimų kaitos skirtinguose kontekstuose apžvalgą ir siūlė atidžiau pažvelgti į Gaoną jo realiu laiku ir vietoje. Galima teigti, kad jis buvo  vienas moderniojo judaizmo kūrėjų. Gaonas – naujų ideologinių ir intelektinių krypčių pirmtakas arba šaltinis, religinio sionizmo pranašas.

Temą tęsė prof. Alex Lubotzky iš Jeruzalės Hebrajų universiteto Veicmano mokslų instituto. Savo pranešime „Vilniaus Gaono matematika“ jis supažindino konferencijos dalyvius su matematine Vilniaus Gaono knyga, išleista remiantis jo užrašais. Ji pavadinta משולש איל (Ayil Meshulash; „Trikampis“, su paaiškinimais). Joje galima rasti įvairių žinių apie algebrą, trigonometriją, geometriją, kai kurias astronomijos problemas.

Pirmos dienos antrąją konferencijos dalį pradėjo akad. Vladas Algirdas Bumelis, pristatęs lektorius iš Vilniaus universiteto (VU) ir Vroclavo universiteto. Jis pareiškė laukiąs įdomių pranešimų ir diskusijos apie tuo metu Vilniuje egzistavusią intelektinę ekosistemą.

VU Istorijos fakulteto profesorė ir to paties universiteto Rytų Europos žydų istorijos tyrimų centro vadovė Jurgita Verbickienė skaitė pranešimą „Intelektualinio gyvenimo erdvė: žydų sociotopografija 18 a. antrosios pusės Vilniuje“. Vilniaus Gaonas – žinoma iškili vilnietiškos žydų aplinkos figūra. Vertinant jo nuopelnus dažnai pabrėžiama, kad jis gyveno ir mąstė aplinkoje, kuri sudarė tam sąlygas ir suprato jo genijų, tačiau retai keliami klausimai, kokia ši aplinka buvo, kaip ir kokioje gyvenamojoje aplinkoje jis gyveno. Pranešimas buvo skirtas Vilniaus Gaono vilnietiškojo gyvenimo tarpsnio Vilniaus žydų kvartalo gyventojų ir Gaono kaimynų sociokultūrinei ir sociotopografinei analizei. Pagrindinis pristatomo tyrimo šaltinis buvo 1765 m. ir 1784 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žydų surašymai.

Toliau kalbėjo Marcinas Wodzińskis, Lenkijos mokslų akademijos ir Academia Europaea narys, dirbantis Vroclavo universitete (Lenkija), kur vadovauja Tadeuszo Taube’ės žydų studijų katedrai ir yra žydų istorijos ir literatūros profesorius. Jis pasirinko temą „Dvi Apšvietos. Josefo Rosensohno atvejis Vilniuje“. Josefas Rosensohnas buvo Vilniaus rabinas, gydytojas ir maskilas (žydų Apšvietos sekėjas). 1804 m. pabaigoje jis parašė anksčiausią maskilų traktatą apie chasidizmą, kuris iki šiol nėra žinomas tyrėjams. Pranešime M. Wodzińskis aptaria, kodėl šis traktatas yra svarbus Haskalos ir chasidizmo istorijai, ypač Lietuvos žydų ortodoksijos istorijai, žydų ir krikščionių santykiams ir kt., šaltinis. Jis suteikia nemažai nežinomos ar koreguojančios informacijos ir naujoje šviesoje parodo misnagedų rato atsiradimą Vilniuje, Vilniaus Gaono ir žydų bendruomenės santykius bei ankstyvuosius antichasidinius konfliktus Lietuvoje.

Vėliau konferencijos dalyviai persikėlė į Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejų. Ten pranešimą apie Vilniaus Didžiosios sinagogos kasinėjimus skaitė Izraelio senienų tarnybos vyresnysis mokslinis archeologas Jonas Seligmanas. Nors per Holokaustą išliko tik nedidelė dalis istorinių Lietuvos sinagogų ir kitų žydų bendruomenių pastatų, jie yra neatsiejama Lietuvos kultūros paveldo dalis. Nė viena jų nebuvo svarbesnė už didingą Vilniaus Didžiąją sinagogą – seniausią ir reikšmingiausią žydų litvakų paminklą. Vilniaus žydai sudarė didelę miesto gyventojų dalį, todėl šis paminklas kultūriškai vertintinas kaip viena iš Vilniaus katedrų. Barokinė sinagoga, pastatyta 17 a. ant ankstesnės medinės sinagogos liekanų, tapo vienos svarbiausių Europos žydų bendruomenių širdimi. Didžioji sinagoga, stovėjusi bendruomenės kiemo (shulhoyf) centre, kartu su vienuolika mažesnių sinagogų, pirtimi, košerinėmis skerdyklomis, biblioteka ir bendruomenės įstaigomis, patyrė daugybę pokyčių, kol nacių ir sovietų režimų laikais buvo tragiškai išplėšta ir nugriauta.

Dalyviai tą patį vakarą Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejuje aplankė veikiančias ekspozicijas ir peržiūrėjo  filmą apie vilnietės Mashos Roskies – konferencijos pranešėjo, Sol ir Evelyn Henkind jidiš literatūros ir kultūros katedros vedėjo emerito prof. Davido G. Roskies motinos – likimą. Prof. D. Roskies prisipažino, kad tai buvo ne tik nepaprastai jaudinančios akimirkos, bet ir pirmoji proga jam pamatyti filmą Lietuvos auditorijos, niekada tiesiogiai nesusidūrusios su žydiškuoju Vilniumi, akimis.

Antrąją konferencijos dieną pradėjo VUFilologijos fakulteto dekanas Mindaugas Kvietkauskas pranešimu „Jidiš avangardo grupė Yung Vilne ir Vilniaus universitetas: atskiri ar susiję pasauliai?“. Jis kalbėjo apie tai, kur tarpukario Vilniuje telkėsi pagrindinė lenkų kultūrinė ir literatūrinė veikla. Ketvirtajame dešimtmetyje senajai ankstyvojo lenkų modernizmo kultūrinei kartai (Ferdynand Ruszczyc, Marian Zdziechowski, Witold Hulewicz ir kt.) iššūkį metė kairysis avangardas ir bohemiškas Vilniaus universiteto jaunimas, sukūręs garsią literatų grupę „Żagary“. Žymiausios tarpukario Vilniaus jidiš literatūros ir meno avangardo grupės „Yung Vilne“ (1929–1940) formavimasis ir veikla sutapo su šiais procesais, o šioms grupėms priklausančių autorių kūryboje būta daug panašumų (socialinė kritika, avangardinė raiška, Vilniaus tapatybės svarba, katastrofizmas). Tačiau iki šiol žinomi tik fragmentiški faktai apie jidiš ir lenkų avangardistų aplinkos kontaktus. Atsiminimuose ir tyrimuose pabrėžiama izoliacija, buvusi tarp lenkų ir žydų literatūrinio pasaulio Vilniuje. Tokį nutolimą ypač lėmė praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje Vilniaus universitete sustiprėjęs antisemitizmas. Pranešime buvo siekiama iš naujo apsvarstyti tezę apie „Yung Vilne“ ir lenkų literatūrinio ir intelektualinio gyvenimo, susitelkusio apie Vilniaus universitetą, izoliaciją.

VU Istorijos fakulteto doktorantės, rengiančios disertaciją „Jidišistės saugančios yidishkayt. Moterų indėlis į sekuliariosios žydiškos tapatybės formavimo procesus tarpukario Vilniuje“, Saulės Valiūnaitės pranešimo tema – „Nežinomos karės? Moterys doikayto politikoje tarpukario Vilniuje“. Pasirodo, kad tarpukario Vilniuje moterys jau galėjo legaliai įsitraukti į visuomeninę ir politinę veiklą. Dalyvavo doikayto (jid. buvimas čia) idėjas palaikančių Bundo ir Folkistų partijų veiklose. Tačiau analizuojant tarpukario Vilniaus atvejį, moterų indėlis į diasporizmo idėjų sklaidą lieka išsamiai nenagrinėtas. Pranešime buvo rekonstruojama moterų veikla Bundo ir Folkistų partijose, analizuojama, kaip moterys prisidėjo prie doikayto idėjų sklaidos.

Lietuvos Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo departamento Judaikos tyrimų centro vadovė ir Judaikos kolekcijos kuratorė dr. Lara Lempertienė parengė pranešimą „Apie Vilnių su meile: Zalmanas Šneuras ir Hermanas Štrukas“. 1923 m. Berlyne buvo išleista žymaus poeto Zalmano Šneuro hebrajiška poema „Vilna“ (Vilnius), iliustruota grafiko Hermano Štruko graviūromis. Konferencijos dalyviai išgirdo šio leidybinio projekto istoriją, įkvėptą abiejų autorių meilės Vilniui.

Dailės istorikės ir parodų kuratorės, Lietuvos kultūros tyrimų instituto (LKTI) vyriausiosios mokslo darbuotojos ir Vilniaus dailės akademijos prof. Giedrės Jankevičiūtės pranešime (jį perskaitė autorę pavadavusi LKTI kolegė dr. Laima Laučkaitė-Surgailienė) „Tarpukario Vilniaus žydžių dailininkių kūryba“ Vilniaus žydų idėjų sklaida pasaulyje aptarta tarpukario Vilniaus žydžių dailininkių kūryba. Tema iki šiol nebuvo sistemiškai nagrinėta, nors dabartiniai tyrimai jau leidžia apie žydžių dailininkių kūrybą kalbėti kaip apie savitą reiškinį, vertą atskiro dėmesio ir papildo mūsų suvokimą apie tarpukario Vilniaus žydų kultūrą, socialinį gyvenimą, bendrai miesto dailės lauko būvį. Moterų vardai Vilniaus žydų gyvenime pasirodo trečiajame dešimtmetyje, ketvirtajame jų ypač pagausėja. Šis reiškinys siejamas su modernizacija ir stiprėjančiomis emancipacijos tendencijomis, paveikusiomis žydų bendruomenės gyvenimo būdą ir moterų padėtį visuomenėje.

Konferenciją tęsė Sol ir Evelyn Henkind katedros vedėjo emerito, Žydų literatūros Amerikos žydiškojoje teologinėje seminarijoje prof. emerito Davido G. Roskies pranešimas „Pasakojimas apie du miestus: užaugau Vilne de-Kánade“. Jis  pateikė savo požiūrį į tai, kaip klal-tuers (bendruomenės lyderiai), pedagogai ir poetai po Holokausto perkėlė žydų vilniečių kalbas, dvasią ir esmę į Monrealį, prancūziškosios Kanados ekonominį ir daugiakultūrį centrą.

Negevo Ben Guriono universiteto prof. emeritė Tsvia Walden pranešime  „Nuo Kalmano Šulmano Vilniuje iki hebrajiškai kalbančių vaikų Izraelyje: šiuolaikinės hebrajų kalbos kultūros pagrindai“ kalbėjo apie savo tyrimus, skirtus antrajam kalbos gyvenimui, kai po 2 000 metų ji vėl atsinaujina kaip gimtoji kalba. Paskutinis liudijimas, kai namuose buvo kalbama hebrajiškai, datuojamas II amžiumi. Kalbininkai nesutaria, ar reikėtų kalbėti apie šiuolaikinės moderniosios hebrajų kalbos atgimimą, atsinaujinimą ar net atsiradimą. Vieni teigia, kad tai buvo mirusi kalba, kiti įrodinėja, kad ji niekada nenustojo gyvuoti, nors jos kelias buvo neįprastas. Tačiau visuotinai sutariama, kad, nepaisant visų aplinkybių, ji pradėjo antrąjį gyvenimą. Kalmanas Šulmanas, žydų rašytojas, moderniosios hebrajų literatūros pradininkas, gimė 1819 m. Vilniuje, mirė 1899 m., praėjus vos metams po to, kai Rišon Lecijone, Palestinoje, buvo įkurtas pirmasis vaikų darželis, kuriame buvo kalbama hebrajų kalba. Savo pranešime autorė įvertino K. Šulmano išverstos jaunimui skirtos Eugène Sue knygos „Paryžiaus paslaptys“ indėlį į šiuolaikinės hebrajų kalbos kaip gimtosios kalbos atnaujinimą.

Baigiamajame konferencijos pranešime Negevo Ben Guriono universiteto emeritas prof. Mordechai (Motti) Zalkinas kalbėjo apie intelektualinį Lietuvos žydų paveldą. Vyraujantis Lietuvos žydų intelektualinio paveldo suvokimas tiek populiariame diskurse, tiek akademinėse diskusijose prasideda, o neretai ir baigiasi Vilniaus Gaono mokslinio kultūrinio paveldo klausimu. Tačiau dauguma šio požiūrio šalininkų daugiausia dėmesio skiria tik „palikėjui“, t. y. Vilniaus Gaonui ir jo tyrinėjimų pasauliui, bet visiškai ignoruoja klausimą, ar tai tikrai gali būti vertinama kaip palikimas. Ar jo intelektualinės ir religinės pažiūros buvo priimtinos aškenazių žydų visuomenei apskritai ir konkrečiai Lietuvos žydų visuomenei.

Šiame kontekste būtina paminėti dar vieną moksliniu tyrimu neįrodytą prielaidą, kuri Lietuvos ješivas laiko pagrindiniu Gaono palikimo elementu. Dėmesio sutelkimas į šį požiūrį iš esmės užkirto kelią galimybei nagrinėti kitus svarbius Lietuvos žydų intelektualinio paveldo aspektus, kurių įtaka tebėra akivaizdi ir šiandien. Pavyzdžiui, Rytų Europos žydų Apšvietos švietimo sistemą, kurios vienas pirmųjų ir svarbiausių centrų buvo Vilnius (ir apie kurią, deja, šioje konferencijoje nebuvo kalbama), ir ne tik pradinės bei vidurinės mokyklos, bet ir platus bei nepaprastas tūkstančių jaunų žydų vyrų bei moterų dalyvavimas aukštojo mokslo sistemoje. Todėl pranešėjas pasiūlė naują modelį, kaip nagrinėti Lietuvos žydų apskritai ir konkrečiai Vilniaus žydų intelektualinio paveldo klausimą.

Konferencijos pranešėjai ir klausytojai po mokslinės dalies dalyvavo ekskursijoje po žydiškąjį Vilnių. Gidas Julijanas Gurvičius rodė ir pasakojo apie Vilniaus senamiesčio vietas, kur žydai mokėsi, kūrė, meldėsi, priminė apie žymiausius tautos kultūrininkus vilniečius, iliustruodamas iš kuprinės traukiamomis iliustracijomis ir anekdotais bei nutikimais iš medikų, labdarių, turtuolių ir elgetų, muzikantų ir dailininkų gyvenimo. Beje, apie neturtingą knygų jidiš kalba autorių Aiziką Mejerį Diką, turėjusį įtakos vėlesnei žydų grožinei literatūrai, vietoj gido papasakojo bene vienintelis visus 250 šio rašytojo kūrinių perskaitęs ir apie jį disertaciją parašęs prof. D. Roskies. Išsiskirstant ir atsisveikinant iki kitų panašių renginių, prof. D. Roskies išreiškė konferencijos organizatoriams iš Lietuvos savo padėką tokiais maloniais žodžiais: „Ačiū, jūs atlikote Dievo darbą“.

Parengė dr. Rolandas Maskoliūnas, vyriaus. specialistas ryšiams su visuomene ir dr. Andrius Bernotas, Organizacinio skyriaus vadovas
Nuotraukos Virginijos Valuckienės

GALERIJA

Konferencijos vaizdo įrašai: 2023-10-10, 2023-10-11