Naujienų archyvas

Istorinio romano sutiktuvės minint Reformacijos dieną Lietuvos mokslų akademijoje

2023 11 13

Lapkričio 8-osios vakarą pilnutėlėje Lietuvos mokslų akademijos (LMA) mažojoje salėje vyko jau tradicinis Reformacijos dienos paminėjimas. Renginį vedęs Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugijos pirmininkas Donatas Balčiauskas susirinkusiesiems trumpai priminė reformacijos istoriją. 1517 m. spalio 31 d. augustinų vienuolis, kunigas, Vitenbergo universiteto profesorius dr. Martynas Liuteris paskelbė 95 tezes apie sustabarėjusios bažnyčios reformą, taip pradėdamas vis dar tebesitęsiantį reformacijos kelią. Šiandien ši data laikoma simboline Reformacijos pradžia. Lietuvoje spalio 31-oji LR Seimo nutarimu yra įtraukta į valstybės atmintinų dienų sąrašą ir oficialiai minima nuo 2018 m.

 

Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugijos pirmininkas Donatas Balčiauskas.

Reformacija, iš Prūsijos pasiekusi Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, skatino gimtosios kalbos vartojimą ir raštijos lietuvių kalba kūrimą. Pirmoji spausdinta lietuviška knyga – Martyno Mažvydo parengtas M. Liuterio Mažasis katekizmas su priedais – pasirodė 1547 m. Šios dienos renginyje daugiausia dėmesio taip pat skirta lietuviškai knygai. Istorikė, diplomatė, rašytoja Valentina Zeitler drauge su istorike prof. Raimonda Ragauskiene pristatė naują istorinį romaną „Jonušas Radvila. Likimo spąstai“. Knygos autorės teigimu, parašyti knygą apie Jonušą Radvilą ją įkalbėjo R. Ragauskienė, pasidalijusi gausia kartu su savo vyru prof. Aivu Ragausku sukaupta dokumentine medžiaga, padėjusi „įeiti į XVII a. aplinką“, o vėliau nuolat konsultavusi ir ne kartą skaičiusi rašomos knygos juodraščius.

 

Iš kairės: prof. Raimonda Ragauskienė ir knygos autorė Valentina Zeitler.

Kalbėdama apie istorinio romano tikroviškumą, prof. R. Ragauskienė pateikė rašytojo, filosofo, istorijos tyrinėtojo Umberto Eko (Umberto Eco) sukurtą istorinių romanų klasifikaciją:

1) romanai, tik įvilkti į istoriškumo rūbą: veikia istoriniai asmenys, pasakojami istoriniai įvykiai, bet veikėjai mąsto, kalba kaip šiandienos žmonės;
2) veikia viena kita istorinė asmenybė, vaizduojamas vienas kitas istorinis įvykis, bet viskas įvilkta į fantasy žanrą;
3) tikrasis istorinis romanas – nors jame gali būti ir istorinių klaidų, ir neatitikimų – panardinantis skaitytoją į tą tikrovę, apie kurią rašoma romane.

„Likimo spąstus“ istorikė priskyrė trečiajai kategorijai ir pasidžiaugė, kad romanas įtikinamai atkuria tą atmosferą, tą gyvenimą, kuris vyko aprašomuoju laikotarpiu. Pasak jos, knygai „yra būdinga pagarba deivei Klėjai, didelė atida istoriniams faktams ir labai didelis jautrumas kuriamiems personažams“.

Knygos ištraukas  iš skyrių „Prakeiktieji metai“, „Piršlybos“, „Suklupimo akmuo“ skaitė LMA skyriaus „Mokslininkų rūmai“ vadovė Aldona Daučiūnienė.

 

Knygos ištraukas skaito LMA skyriaus „Mokslininkų rūmai“ vadovė Aldona Daučiūnienė.

Atsakydama į klausimą dėl labai taiklaus ir talpaus romano pavadinimo, knygos autorė išskyrė net trejopus spąstus, į kuriuos, jos nuomone, buvo patekęs jos herojus:

1) Jonušo Radvilos noras išlaikyti Lietuvą savarankišką atvedė jį į spąstus politinėje plotmėje. Siekdamas išeiti iš unijos su Lenkija ir sudaryti sąjungą su Švedija, jis nustatė prieš save ne tik daugelį Lenkijos bajorų, bet ir patį karalių, ir galop liko vienišas;
2) asmeniniame gyvenime į spąstus jį atvedė antroji santuoka, sudaryta grynai iš išskaičiavimo – dėl turtų, įtakos Europoje, dėl Lietuvos ir Lenkijos sienų gynimo;
3) į spąstus knygos herojų spendė jo paties turtas, nes pavydas gyvenime kartais taip pat tampa spąstais.

Jonušo Radvilos asmenybė lig šiol vertinama labai prieštaringai. Pasak prof. R. Ragauskienės, lenkai net istorijos vadovėliuose jį įvardija vienu didžiausių visų laikų išdavikų, o lietuviai labiau linksta matyti kaip herojų, tėvynės vaduotoją, dėl jos aukojusį save ir savo turtus. Pristatomos knygos autorė pasirinko „diplomatinį“ savo herojaus vaizdavimo kelią – nukėlė jį nuo pjedestalo, bet išryškino ir teigiamas asmenybės bei veiklos puses. Gan tiksliai atsekdama ir knygoje atvaizduodama visą Jonušo Radvilos „gyvenimo kreivę“, vertinti šią istorinę asmenybę V. Zeitler paliko skaitytojams. Tą patvirtino ji pati, prisipažinusi visuomet siekianti būti tolerantiška ir norinti gyventi tolerantiškoje visuomenėje.

Renginio pabaigoje knygos autorė perskaitė ištrauką iš rašomo naujo istorinio romano apie Mikalojų Radvilą Juodąjį ir atsakė į klausytojų klausimus.

Parengė LMA skyriaus vyriaus. specialistė Diana Lekevičienė
Virginijos Valuckienės nuotraukos

GALERIJA