Naujienų archyvas

Kai gimsta naujos ekosistemos...

Gruodžio 7 d. Lietuvos mokslų akademijoje (LMA) vyko mokslinė konferencija „Arkties tyrimai: klimato kaitos iššūkiai ir galimas Lietuvos mokslininkų indėlis“. Ją organizavo LMA Vandens taryba ir Žemės ūkio ir miškų mokslų skyrius kartu su Vytauto Didžiojo universitetu bei Klaipėdos universiteto Jūros tyrimų institutu. Konferencija sulaukė didelio susidomėjimo ir gausaus dalyvių būrio. Jame dalyvavo LMA akademikai, universitetų ir mokslinių tyrimų centrų mokslininkai, atstovai iš Lietuvos hidrometeorologijos, Lietuvos geologijos, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybų, Aplinkos apsaugos departamento, taip pat UNESCO programos „Žmogus ir biosfera“ Lietuvos nacionalinio komiteto nariai, įvairių nevyriausybinių organizacijų atstovai, studentai.

 

Akad. Arūnas Bukantis (kairėje).

Gamtos tyrimų centro mokslininkas dr. Jonas Satkūnas, skaitydamas pranešimą, iškėlė retorinį klausimą apie Arktiką ir subarktiką – ar precedento neturintys pokyčiai atves prie naujų išteklių? Anot jo, su klimato kaita atsiveria naujų galimybių naudingų iškasenų gavybai, tačiau didžiulės atitirpstančio įšalo teritorijos dėl pasikeitusių dangos sąlygų labai apsunkina prieinamumą prie jų. Pranešėjas pažymėjo, kad Norvegijos geologijos tarnyba yra parengusi išsamų mineralinių išteklių Arktyje sąvadą, tačiau ten teigiama, kad dėl ekonominių, teisinių ir politinių / geopolitinių priežasčių bei aplinkosauginių reikalavimų naujų išteklių gavyba Arktyje bus labai ribota. Todėl akivaizdu, kad Arkties regiono mineraliniai ištekliai yra gausūs ir ledų tirpimas suteikia naujų galimybių jų gavybai, tačiau būtinos investicijos gali būti per didelės ir ekonomiškai nepasiteisins.

Kalba akad. Sergejus Oleninas (kairėje).

Klaipėdos universiteto (KU) Jūros tyrimų instituto profesorius akad. Sergejus Oleninas aptarė Arkties ekosistemų kaitą klimato atšilimo ir didėjančio žmogaus poveikio sąlygomis. Jis išsamiai supažindino su KU mokslininkų jau vykdytais ir tebevykdomais moksliniais tyrimais Arktyje ir apžvelgė jų rezultatus. S. Olenino vadovaujama mokslininkų grupė – tai didžiausią patirtį Arkties tyrimuose turintis kolektyvas Lietuvoje. Įsikūrę Niu Olesiunde (Ny Ålesund) – šiauriausioje pasaulyje gyvenvietėje-kalnakasių kaime, paverstame tarptautine poliarinių tyrimų baze, jie tiria borealinius jūrų organizmus Svalbardo (didžiausia Norvegijos šiaurinio archipelago sala) pakrantėje. Atskleisdamas borealinių rūšių pernašos su makroplastiku į besikeičiančią Arktį subtilybes, akademikas pasidžiaugė sukaupta patirtimi bendradarbiaujant su Lenkijos, Norvegijos, Čekijos ir kitų šalių mokslininkais bei kvietė Lietuvos mokslininkus dalyvauti poliariniuose tyrimuose, patarė, kaip surasti savo „nišą“. KU mokslininkai tyrinėjimus Arktyje pradėjo prieš 18 metų. Nuo to laiko didelis jų būrys nuolat vyksta į ekspedicijas ir vykdo tyrimus Arktyje.

Pertraukos metu konferencijos dalyviai turėjo galimybę susipažinti su KU parengta paroda ir stebėti videofilmą iš ekspedicijų Arktyje.

Vytauto Didžiojo universiteto prof. dr. Algimantas Paulauskas kalbėjo apie klimato kaitos poveikį Arkties biologinei įvairovei. Jis pažymėjo, kad įvairiose Arkties zonose suskaičiuojama apie 21 tūkst. augalų ir gyvūnų rūšių. Dėl besikeičiančio klimato gyvūnai turi prisitaikyti arba migruoti, taip pat atsiranda hibridinių jų rūšių. Klimato kaita sudaro sąlygas naujoms ligoms plisti.

Pranešimą skaito prof. Andrius Šiaulys (kairėje).

KU Jūros tyrimų instituto prof. dr. Andrius Šiaulys pristatė Svalbardo periglacialinės lagūnos tyrimus. Anot pranešėjo, daugiamečiai stebėjimai leidžia sekti lagūnos raidą ir naujos ekosistemos gimimą. Svalbardas yra viena intensyviausiai šylančių vietų Žemėje. 1970–2020 m. laikotarpiu vidutinė metinė oro temperatūra padidėjo 4 °C, o vidutinė žiemos – net 7 °C. Kylanti temperatūra lemia intensyvų ledynų tirpimą ir jų „pasislinkimą“ iki 500 m per metus. Tai sudaro sąlygas susidaryti naujoms vandens ekosistemoms (ledyniniams ežerams ir lagūnoms) su savitu temperatūros, ištirpusio deguonies ir druskų kiekio režimu. Mokslininkas nustatė, kad tokiose vietose yra aiškus vertikalus biologinės įvairovės gradientas nuo viršutinio vandens sluoksnio iki dugno zonos. Jis pasidžiaugė, kad Lietuvos mokslininkai pirmieji pasaulyje pradėjo tyrinėti Svalbardo periglacialinę lagūną, taip pat teigė, jog būtina apie klimato kaitą ir Arktyje vykdomus tyrimus plačiau kalbėti ir akademinei bendruomenei, ir plačiajai visuomenei.

KU doktorantė Saulė Medelytė savo pranešime „Žvilgsnis pro povandeninės kameros objektyvą: tirpstančio ledyno įtaka dugno organizmams“ aptarė vaizdo medžiagos ir dirbtinio intelekto panaudojimo automatiniam jūros dugno organizmų identifikavimui galimybes. Jas jaunoji mokslininkė realiai išbandė ekspedicijoje Kongsfjordeno fjorde. S. Medelytė gilinasi į išmaniųjų ir nuotoliniu būdu valdomų technologijų taikymą jūrų tyrimuose, analizuoja giluminio mokymosi modelio (angl. deep learning) subtilybes. Įvairiose Arkties įlankose ji sukūrė apie pusantro šimto vaizdo mozaikų, iš kurių buvo analizuojami ir vertinami dugno organizmai.

Diskutuoja LMA viceprezidentas Zenonas Dabkevičius.

Pranešėjai ir konferencijos dalyviai aktyviai diskutavo. Visi sutiko, kad Arktyje vykstantys procesai geriausiai perspėja apie pokyčius, vykstančius Žemėje. Arktis gali atrodyti mums tolima ir nepasiekiama, tačiau iš tikrųjų – ji netolima mūsų kaimynė! Arkties tyrimai padeda geriau suprasti, kaip, kodėl ir kokiu greičiu klimatas keičiasi Žemėje, taip pat parodyti, kaip klimato pokyčiai gali paveikti gyvybę ir kaip (ar?) galima įveikti šį išbandymą.

Iššūkių ir didėjančios globalizacijos laikais pasaulis rodo vis didesnį susidomėjimą Arktimi ir jos ištekliais. Lietuvoje yra didelis mokslo potencialas, todėl suvienijus jėgas su kitų šalių mokslininkais galima pasiekti sinergiją, kurios reikia, kad Lietuvos vardas labiau girdėtųsi Arktyje. Ar toli mūsų mokslui yra Arktis?

Parengė akad. Arvydas Povilaitis, Reda Daukšienė
Virginijos Valuckienės nuotraukos

GALERIJA