Naujienos

Kompozitoriaus, akademiko Giedriaus Kuprevičiaus amžinai kita ir ta pati muzika

Vasario 20 d. įvyko dar vienas, jau tradiciniu tampantis Lietuvos mokslų akademijos (LMA) skyriaus „Mokslininkų rūmai“ organizuotas vyresniųjų klasių moksleivių ir jų pedagogų nuotolinis susitikimas su kompozitoriumi, akademiku Giedriumi Kuprevičiumi. Šį kartą į pamoką-paskaitą „Muzika – amžinai kita ir ta pati“ daugiausia jungėsi muzikos mokyklų moksleiviai ir muzikos mokytojai iš Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Kybartų, Marijampolės, Molėtų, Palangos, Pasvalio, Radviliškio, Skriaudžių, Utenos, Vilkaviškio ir Zarasų.

Susitikimą pradėjęs muzikiniu motyvu (Juozo Naujalio „Lietuva brangi“), kompozitorius siekė jauniesiems klausytojams parodyti, kaip, grojant tą patį kūrinį, tas pačias natas, galima „padaryti“ vis kitokią muziką. „Kiekvieną kūrinį kaskart galime išgirsti kaip kitokį“, pasakojo jis, pasitelkdamas antrąkart po ilgo laiko skaitomos knygos pavyzdį. Taip pat yra ir kalbant apie muzikos kūrinius, teatro spektaklius, todėl juos labai verta klausyti / žiūrėti ne po vieną kartą. Net jeigu kūrinys lieka toks pat, mes jame kiekvienąkart galime atrasti ką nors naujo, nes keičiasi laikas, kūrinio atlikėjai, keičiamės mes patys ir mūsų suvokimas. Kaip ryškų tokio „tos pačios ir kartu kitos“ muzikos pavyzdį akademikas pateikė savo paties pjesę „Preliudas M. K. Čiurlionio atminimui“. Ji gimė, pasak lektoriaus, žaidžiant, improvizuojant – metaliniu raktu daužant pavienius kariliono varpus. Sugrojus vieną ištrauką staiga atsirado pajautimas, kad tai gali būti motyvas, kurį galima išplėtoti iki kūrinio. Skambindamas fortepijonu ir čia pat aiškindamas, kompozitorius vaizdžiai pailiustravo, kaip gimė originalus kūrinys, ir papasakojo, kaip jis – išlikdamas tas pats – toliau keitėsi. Kažkas paprašė parengti variantą fortepijonui, paskui – dar pridėti smuiką. Vėliau atsirado versijos mandolinai, styginių ansambliui, vokaliniam ansambliui. Vargonininkas Bernardas Vasiliauskas pritaikė kūrinį vargonams (šios versijos galima pasiklausyti interneto svetainėje giedriuskuprevicius.lt). Taip tas pats preliudas, parašytas varpams, „persikėlė į visai kitas muzikines kalbas. Pjesė liko tokia pati, niekas joje nepasikeitė, bet kartu ji tapo kita“, – aiškino klausytojams kompozitorius.

Tas tapatumas ir kartu kitoniškumas yra labai įdomus. Jis yra ne tik muzikoje, bet ir žmoguje. Tai matome žiūrėdami į save nuotraukose – aš esu tas pats, bet vis kitas. Žmogus negali pabėgti nuo savęs, nuo savo tapatybės, nors jis ir keičiasi, bando perimti kitų kultūrų tradicijas. Lietuvis krišnaistas visada liks lietuvišku krišnaistu, taip pat kaip kitatautis, bandantis tapti lietuviu, niekada tokiu netaps. Akademiko nuomone, vieta, kur žmogus norėdamas gali „išeiti iš savęs“, trumpam tapti kitu, yra maskaradas (taip pat ir Užgavėnių). Tą patį galima pasakyti ir apie muziką, teigė jis, iliustravimui vėl pasitelkdamas J. Naujalio „Lietuva brangi“. Muzikinis kūrinys nėra vien tik muzika, jame yra ir lietuviški motyvai, ir jie turi tikti lietuviui, kad ir kaip ši daina skambėtų.

Dar vienas pamokoje kompozitoriaus išsamiai aptartas klausimas – apie intonaciją. Kalboje šiuo žodžiu įvardijamas žodžių tarimo būdas ir tonas. Bene ryškiausiai iš visų akad. G. Kuprevičiaus pateiktų pavyzdžių intonavimo svarbą kalbos turiniui suprasti iliustravo sakinys „jos jos jos ieškoti“ (t. y. merginos, apie kurias kalbama, jos ant arklių ieškoti kitos merginos, esančios nežinia kur). Intonacija labai svarbi siekiant užmegzti bei išlaikyti santykius. Ji yra ir žmogaus kultūros dalis, parodanti tiek pagarbą ar nepagarbą kitam žmogui, tiek asmens gebėjimą valdyti savo emocijas. Kalbėjimas su tam tikromis intonacijomis, pasak kompozitoriaus, ir yra muzika. Nes muzika yra sudėta iš skirtingai intonuojamų garsų. Akademikas pasiūlė klausytojams „YouTube“ kanale  susirasti jiems patinkantį populiarų L. van Bethoveno ar kt. kūrinį ir pasiklausyti skirtingų jo įrašų. Išgirsti, kaip skirtingai kiekviename įraše skamba tas pats kūrinys. Baigdamas pamoką sugrojo mažą improvizaciją, gimusią betarpiškai čia ir dabar – „pagal nuotaiką ir mintį, kurią norisi išsakyti – padėkos muziką organizavusiems šį susitikimą, prie jo prisijungusiems ir klausiusiems“.

Parengė LMA skyriaus „Mokslininkų rūmai“ vyriaus. specialistė Diana Lekevičienė