• LIT
  • Naujienos
Atgal

Naujienos

Tapybos albumo „RAIMUNDAS MAJAUSKAS: Koloritinės harmonijos ilgesys“ sutiktuvės

2024 04 18

Lietuvos mokslų akademijos (LMA) Humanitarinių ir socialinių mokslų skyriuje įkūrus savarankišką Menų sekciją, pastaraisiais metais LMA kultūrinėje veikloje pastebimai padaugėjo ir meno problematikai skirtų renginių. Jau tampa tradicija Lietuvos dailininkų kūrybos albumus, kuriuos sudarė akad. Antanas Andrijauskas, pristatyti plačiajai visuomenei Mokslų akademijoje. Šį kartą LMA Humanitarinių ir socialinių mokslų skyrius balandžio 16 d. pakvietė sutikti įspūdingos serijos „UnioPictorum“vieno iškiliausių dabartinių Kauno dailininkų Raimundo Majausko tapybos albumą „RAIMUNDAS MAJAUSKAS: Koloritinės harmonijos ilgesys“.

Renginio vedėja dr. Živilė Gaižutytė, pasveikinusi visus susirinkusiuosius, žodį suteikė LMA viceprezidentui Zenonui Dabkevičiui. Jis įteikė akad. A. Andrijausko jubiliejui skirtą LMA sveikinimo adresą, kuriame buvo pabrėžiamas išskirtinis A. Andrijausko įnašas į dabartinę Lietuvos kultūrą, estetikos, meno filosofijos, idėjų istorijos, civilizacinės komparatyvistikos, orientalistikos raidą ir doktorantų bei naujos kartos mokslininkų rengimą. 

 

Apie Raimundą Majauską akad. A. Andrijauskas yra rašęs, kad tai stebėtinai plataus kūrybinio diapazono Kauno vyresniosios kartos intelektualas, tapytojas, subtilus spalvos ir kolorito meistras, kuris dabartinės Lietuvos dailės aplinkoje „išsiskiria savitu, atpažįstamu meniniu stiliumi, spalvingomis jautraus kolorito pastelėmis, aliejinės tapybos, akvarelės, įvairių mišrių technikų kūriniais bei išties profesionaliai atliktais ekspresyvių energingų linijų piešiniais. Jo tapiniuose pirmiausia žavi juslinės patirties sureikšminimas, siekis maksimaliai tiksliai perteikti regimą akimirkos įspūdį, jos sukeliamas nuotaikas, dėmesys šviesos pokyčiams, muzikaliems spalvų, jautriausių atspalvių sąskambiams ir gebėjimas subtiliai jausti koloritą.“

Dr. Živilė Gaižutytė ir akad. Antanas Andrijauskas.

Menotyrininkė dr. Ž. Gaižutytė, pristatydama R. Majausko albumą, pažymėjo, kad tai dar viena Lietuvos kultūros tyrimų instituto leidžiamos serijos „Unio Pictorum“ knyga. „Unio Pictorum“ albumų serija skirta iškiliems Lietuvos dailės meistrams ir tiems talentingiems dailininkams, kurie neturi galimybės išleisti išsamesnių jų kūrybą atspindinčių albumų. Siekiant, kad šie menininkai būtų kuo plačiau žinomi, albumų tekstai skelbiami lietuvių, anglų ir prancūzų kalbomis. R. Majausko kūrybai skirtas albumas apima daugiau nei per penkiasdešimt metų sukurtus paveikslus: miesto, dvarų parkai, peizažų vaizdai, natiurmortai, aktai, erotiniai motyvai, religinės temos.

Albumo sudarytojas akad. A. Andrijauskas pažymėjo, kad R. Majausko kūrybai skirto albumo vienas tikslų buvo įvairiais aspektais pažvelgti į tapytoją, kaip į nuoseklų Kauno meno mokyklos tradicijų tęsėją ir puoselėtoją. Ypač šiais laikais, kai esame užtvindyti galingais kompiuterinių vaizdų srautais, kai apnyksta mūsų tautiškumo, lietuvybės šaknys. Legendiniai šios mokyklos dėstytojai Algirdas Lukštas, Česlovas Kontrimas – tiesioginiai Kauno meno mokyklos tradicijų tęsėjai, kurie kryptingai diegė tautiškumo nuostatas ir mokiniams. Tai buvo vienintelė elitinė meno mokykla, kultūros lopšys ir meno meka nepriklausomoje Lietuvoje, parengusi stiprią profesionalių dailininkų kartą. R. Majauskas – vienas ryškiausių jų mokinių. Jis tapo  geriausiu šalies pastelės meistru, žavinčiu savo įstabiais peizažais ir įspūdingo piešinio erotinio meno kūriniais. Dailininko paveiksluose išnyra aštri grožio jausena, plati humanitarinė kultūra, meilė savo kraštui, jo gamtiniam ir kultūriniam paveldui. Išleisti serijos „Unio Pictorum“albumai įprasmina dailininko kūrybą, menininkai tampa labiau matomi, užsimezga jų ryšiai su Prancūzijos, kitų šalių muziejais, menininkais.

 

Iš kairės: Inga Laužonytė, Alma  Laužonytė, dr. Vilma Kilinskienė, Raimundas Majauskas, dr. Živilė Gaižutytė ir akad. Antanas Andrijauskas.

Dr. Vilma Kilinskienė džiaugėsi, kad akad. A. Andrijausko dėka nepaprasto talento, uždaras, nepelnytai nepastebėtas dailininkas pagaliau sulaukė vertingo leidinio, savo kūrybos albumo. Šiandienės dailės kontekste išryškėja menininkai, įvaldę aršiąją vadybą. Prisiminė, kaip dar būdama moksleivė žavėjosi R. Majausko tapyba, – jis tikras Kauno meno mokyklos tapybos simbolis, alsuojantis tarpukario inteligentijos dvasia. Išskyrė R. Majausko kūrybai būdingus piešimo, linijos ypatumus: „Pieštuku, anglimi ima ir piešia, keliomis linijomis atskleidžia pirmiausiai išsakytą mintį, užčiuopia gilią prasmę. Nesiekia uolaus atitikmens, savo nuklydimais išryškina personažo charakterį. Apnuogina žmogaus vidų, sugeba užčiuopti, ištraukti ir nupiešti, – ekspresyvumo linija.“ Pažymėjo, kad net portretuose R. Majauskas stulbinamai taikliai pagauna ir atskleidžia esminius charakterio bruožus, vidinį portretuojamųjų kodą ‒ subtiliausias jų skleidžiamas vibracijas. Piešinys – daugiausia apie patį žmogų, o gamtos piešiniai tarsi susilieja su žmogaus gyvenimu.

Menotyrininkė Inga Laužonytė dėkojo akad. A. Andrijauskui už pažintį su ryškia asmenybe R. Majausku, iš kurio  dar vakar ėmė antrą interviu, gilinosi į jo kūrybą, peizažus, portretus ir aktus: kaip prasideda tas procesas ir, kas svarbiausia, linijos meistriškumas, gilinimasis į žmogaus vidinį pasaulį, noras pagauti jo charakterį, nuotaiką, atskleisti svarbiausius niuansus. Skaitydama psichologinius Froido, Jungo tekstus apie užslėptą vidinį menininko pasaulį suvokė, kokie svarbūs R. Majausko tapybinei raiškai pasąmonės procesai. Dailininko kūrybai būdinga intravertiška nuostata. Vaikystės prisiminimai labai svarbūs kiekvieno žmogaus gyvenime: skaudžiausios patirtys ar malonūs vaikystės ir paauglystės prisiminimai nuolatos išnyra ir dailininko paveiksluose.

Iš kairės: Alma ir Inga Laužonytės.

Alma  Laužonytė, scenos menininkė, pažymėjo, kad scenos menas kelia klausimus. Lankydamasi R. Majausko dirbtuvėse, išvydo, kad ten daug kas kaip scenografijoje, kaip kadras – kuris paveikslas yra pirmojo, kuris antrojo plano veikėjas. Žvelgdama į aplinką, perprato dailininką, kad „tai kovotojas, norintis laisvai kvėpuoti, mąstyti“ ir kartu tai „užsisklendęs savyje žmogus“, galintis išsakyti ir aštrią nuomonę. 

Menotyrininkė dr. Ž. Gaižutytė, pažymėjo, kad R. Majausko kūryba yra prancūziška, XIX a. pabaigos – XX a. pradžios impresionistų, tarsi nukelia į tą laikmetį. Paveiksluose atsiveria Lietuvos dvarų, miestų parkų peizažai, kaimo vaizdai. Klausė dailininko, kaip vyksta kūrybos procesas?

R. Majauskas sakė, kad žiūrėjimas į gamtą, tą didįjį grožį, vidinis vaiko smalsumas ir vidinė interpretacija lemia jo kūrybos procesą. Vidinis pojūtis ir intuicija jam yra duotybė nuo Dievo, Mamos, senelių. Salėje sėdintis dailininkas Jonas Maldžiūnas, ilgai studijavęs R. Majausko albumą, glaustai tarė: „Ką čia bepasakysi – didis spontaniško piešinio meistras – tikras Maestro...“  

Toliau glaustai apie R. Majausko kūrybą pasisakė dvi kolegės Kauno dailininkė Irena Mikulevičiūtė ir vilnietė Emilija Gaspariūnaitė-Taločkienė. I. Mikulevičiūtė  nuoširdžiai dėkojo akad. A. Andrijauskui ir jo komandai, kuri išleido tokį puikų albumą su puikiais tekstais. Sveikino dailininką ir sakė, kad R. Majauskas – tikras šlovingų Kauno meno mokyklos tradicijų tęsėjas, nuoširdus įvairiapusis dailininkas, nuoširdus, todėl džiugina kaip išsamiai albume  pristatyta jo kūryba. Tai tarsi jam sukurta šventė ir jis tikrai yra tokio solidaus leidinio vertas. E. Gaspariūnaitė-Taločkienė taip pat džiaugėsi, rankoje laikydama klasės draugo kūrybos albumą. Prisiminė Kauno meno mokyklą, kur gavo visus tokius svarbiausius dailininkui pagrindus, nesšioje mokykloje mokė patys geriausi Kauno dėstytojai dailininkai, ir kiekviena pamoka, kai dabar retrospektyviai žvelgi į jaunystės metus, buvo tarsi šventė. Dėkojo  A. Andrijauskui, primindama, kad jis mokykloje buvo tikras šviesulys, nuolatos atnešdavo žinių iš laisvojo pasaulio, nes nuolat klausydavo radijo ir informuodavo. Džiaugėsi, kad iki šiol nenutrūko jo ryšiai su Kauno kultūriniu ir meniniu gyvenimu.

Dailininkas Saulius Kruopis prisiminė su R. Majausku kartu leistą laiką dailės pleneruose Marijampolėje. Kalbėjo apie šiais metais vasarį Lietuvos dailininkų sąjungos projektų erdvėje surengtą R. Majausko parodą. Džiaugėsi Lietuvos kultūros tyrimų instituto leidžiama albumų serija „UnioPictorum“, kuri padeda atrasti tyliai dirbančius dailininkus. Pareiškė ir pastabų dėl albumo popieriaus, įdėtų paveikslų reprodukcijų spalvų.

Akad. A. Andrijauskas pabrėžė, kad paveikslo originalo ir reprodukcijos spalvų paklaida yra neišvengiama. Palygino Čiurlionio originalių paveikslų spalvas, kurios dėl bėgančio laiko keičiasi, išleistuose albumuose esančių tų pačių paveikslų nuotraukų spalvų kartais tiesiog stulbinančią įvairovę. Pažymėjo, kad šis albumas – tai tikrai geras rezultatas ir yra kuo džiaugtis.

R. Majauskas pritarė – dėtos didelės pastangos, kad būtų išleistas šis albumas. Jo nuomone, leidybos kokybės ir galimybių pusiausvyra yra tinkama. Dėkojo sudarytojui ir jo komandai. Dėkojo visiems susirinkusiesiems į Mokslų akademiją. Pažymėdamas, kad jam nėra paprasta kalbėti apie savo kūrybą, sakė, kad visada stengėsi pirmiausia išlikti savimi. Jam būdinga romantinė kūrybinė pozicija, nors pagundų buvo daug. „Esame priklausomi nuo savo emocijų. Dvasingumas formuojasi nuo pat vaikystės: smalsumas, pažinimas, savo kelio mene ieškojimas. Labai svarbu kūriniuose perteikti savo didžiai asmeninį požiūrį į pasaulį ir žmogų. Gundė žiūrėjimas į žmogaus dvasios gelmes. Norint įsiskverbti į jas reikėjo perprasti ir įvaldyti daug skirtingų meninės išraiškos priemonių, suprasti, kaip valdoma meninė forma, stilistiniai bruožai. Tapytojui ne visuomet būtinos išskirtinės mūzos, kartais svarbesnė yra ypatinga dvasinė būsena, tai, kas jau yra mumyse: labai svarbu meninės kūrybos procese nuoširdžiai viską pradėti nuo savęs,  nemeluoti ir  išlikti savimi. Man visąlaik labai aktuali tikra meistrystė, profesionalizmas. Dabartiniame postmodernios kultūros pasaulyje visur regimas labai didelis nutolimas nuo tikros meistrystės. Matyti visur daug falšo, elementaraus nemokšiškumo, išorinių efektų siekimo. Dabar daug meno mokyklų, kurių anksčiau tiek nebuvę, tai yra puiku, bet visur mokymo procese vyraujanti tendencija orientuota į paviršutiniškumą. [...] Daug kultūrinio šlamšto... Toks dabar masinės medijų kultūros viešpatavimo laikmetis. Daug kas gyvenime, kultūroje ir mene keičiasi. Ar išsilaikys klasikinis menas, kai dirbtinis intelektas imasi meno kūrinių kūrimo funkcijos? Kur asmenybės? Kur dvasinis pasaulis? Esu romantikas, man reikia autentiškos filosofijos, ieškau tikro grožio. Nuo vaikystės man visuomet buvo labai svarbi spalva. Netgi pasakyčiau, kad viena svarbiausių mano profesinio meistriškumo Mokytojų visuomet buvo Spalva, per ją aš modeliuoju savo jausmus. Taip dirbant kryptingai tobulėja spalvinė klausa. Spalva yra tarsi muzika, kuriai būdingas gelminis tikrų dalykų pojūtis, padedantis pasiekti katarsio būseną. Glaustai tariant, spalva yra gyvenimas“, – kalbėjo dailininkas.

 

Baigdama renginį dr. Ž. Gaižutytė jautriai su skausmu apčiuopiančiam šiandienos gyvenimo skaudulius dailininkui linkėjo išlaikyti dvasinę energiją ir įkvėpimą toliau Lietuvą džiuginti savo kūriniais.

Naršydama internete, tinklalapyje baltaskambarys.com atradau dr. V. Kilinskienės skelbtą tekstą „Vidinio kodo beieškant: Raimundo Majausko piešiniai ir tapyba“, kurio ištrauką noriu ir čia priminti:
„Ne visi turi būti tapytojais. Tas, kuris nejaučia spalvos charakterio, gali būti puikiu grafiku, kompozicijos meistru. Svarbiausia, kad idėjos gimtų iš sielos gelmių, kad kūryboje branduolys būtų. Ką tu staigiai pagauni, tas yra tikra. Nuotaika yra tikra. Ir sustoti reikia ten, kur tos pirminės pagavos metu jauti, kad reikia sustoti. O paskui nebandyk taisyti! Sustojai – ir nebeliesk! Nuotaika juk yra? Yra! Tai ir nereikia vėliau keisti, tobulinti, nes toks „brandinimas“ tą akimirksniu užčiuoptą nuotaiką sunaikins, ištrins, pakeis, padarys netikrą. Mene jokios logikos nėra ir būti negali. Yra tik absoliuti intuicija. Ir tik ji yra tikra. Vėliau būna ir loginis apmąstymas, bet pirminis išeities taškas turi būti prigimtinė intuicija,“ – samprotauja dailininkas, kurį šiandienos Lietuvos dailėje dažniausiai nuvilia dirbtinumas, poza, pretenzingumas, destrukcija. Anot kūrėjo, visa tai atima iš paveikslų gyvybę, tikrumą, emocinę įtaigą.“

Parengė Aurika Bagdonavičienė, LMA Humanitarinių ir socialinių mokslų skyriaus vyriaus. koordinatorė
Virginijos Valuckienės nuotraukos

GALERIJA