Naujienos

Lietuvos mokslų akademijos tikrajam nariui prof. habil. dr. Audriui Dubiečiui – 60

2024 05 02

Gegužės 2 d. Lietuvos mokslų akademijos (LMA) nariui profesoriui habilituotam daktarui Audriui Dubiečiui sukanka 60 metų.

LMA bendruomenė nuoširdžiai sveikina Akademiką gražios sukakties proga ir linki įkvėpimo naujoms idėjoms, jų įgyvendinimo, dar daug smagių gyvenimo akimirkų bei stiprios sveikatos.

Profesorius, kuris visur suranda naujų spalvų

2024-ųjų gegužės antrąją dieną 60 metų sueina Vilniaus universiteto (VU) Fizikos fakulteto Lazerinių tyrimų centro profesoriui Audriui Dubiečiui.

Mano akyse Audriaus karjera, pomėgiai ir asmenybė įkūnija visai naujo tipo mokslininkus, kurių rastis ėmė jau Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Reta tai buvo rūšis. Mokslą tuo metu rinkosi tik labai smarkiai fizikos liga sirgę žmonės. Sveikieji tuo metu prekiavo spalvotaisiais metalais, iš Turkijos languotose „tašėse“ vežė megztinius su užrašu „Boys“ ir marškinėlius su išsiuvinėtais užrašais „Chanel“ bei „Prince“.

O Audrių fizikos bacila, regis, pakirto rimtai. Neišmušė jam noro būti fiziku nei privaloma tarnyba sovietinėje kariuomenėje, nei tai, kad vos jam pradėjus užsiimti moksliniais tyrimais lietuviai sugriovė Sovietų Sąjungą, o kartu su ja – ir visą ligi tol egzistavusią mokslo finansavimo sistemą. Kai pinigai mokslui sumažėjo tiek, kad ėmė reikštis kvantiniai efektai, Audrius tiesiog sukando dantis ir šaltoje laboratorijoje (1990-ųjų pradžioje šildymas universitetui buvo prabanga) toliau konstravo bei tyrinėjo lazerius. Dar prieš įvedant litus, kai pinigai buvo talonai, dar vadinti „vagnorkėmis“, Audrius su bendraautoriais A. Piskarsku ir G. Jonušausku paskelbė vieną iš savo mokslinės karūnos deimantų – straipsnį apie faziškai moduliuotų lazerio impulsų parametrinį stiprinimą. Net 2018-ųjų fizikos Nobelio premijos komiteto pranešime mokslo bendruomenei šis straipsnis įvardijamas kaip „svarbus Nobelio premijos laureatų darbo tęsinys“. O juk šį darbą atliko dar nė trisdešimties neturintis ką tik atsikūrusios, niekam dar beveik negirdėtos Lietuvos doktorantas. Štai tokiems žmonėms, kurie nekreipia dėmesio į vienadienes madas, bet eina pašaukimo vedami ir daro tai, ką jaučia, kad turi daryti, turėtume būti dėkingi už tai, kad Lietuvos mokslas vis dar gyvas ir spardosi. Už tai, kad iš žurnalų „Квантовая Электроника“ ir „Письма в Журнал экспериментальной и теоретической физики“ lietuvių darbai persikraustė į „Optics Communications“ ir „Physical Review Letters“.

Dauguma to meto Audriaus mokslinių darbų buvo iš netiesinės optikos – mokslo, atsiradusio kartu su pačiais lazeriais. Tęsdamas Vilniaus universitete dirbusių Lietuvos lazerių mokslo tėvų A. Piskarsko, A. Stabinio ir R. Danieliaus darbus, Audrius kibo į netiesinės optikos problemas su nauju įkarščiu. Kaip tik paskutiniame XX a. dešimtmetyje tapo prieinami ir modernūs lazeriai, ir optiniai kristalai, ir kompiuterizuota matavimų bei modeliavimo įranga. Jie leido šviesos transformacijas medžiagoje tirti visai naujomis metodikomis, ne vien tik rašant formules pieštuku ant popieriaus ir ieškant vizualinių panašumų tarp eksperimentų bei teorijos. Atsivėrė galimybės ir suskaičiuoti, ir tiksliai išmatuoti procesus, kurių metu sušvinta naujos spalvos, o pati šviesa – fotonų spiečiai, skriejantys per medžiagas, susimeta į įdomias ir įspūdingas įvairių formų struktūras, pasižyminčias netikėtomis savybėmis. Audrius ir jo kolegos (A. Varanavičius, G. Valiulis) išmoko ne vien gauti šiuos įdomius šviesos darinius, bet ir paaiškinti, kaip jie atsiranda. Šie darbai 2004 metais buvo įvertinti Lietuvos mokslo premija, kuri Audriui buvo pirmoji.

Audrius iš prigimties yra nenuorama, nebijantis imtis naujų dalykų. Sunkiausiais Lietuvos mokslui ir mokslininkams laikais Audrius bene dešimtmetį dirbo ir VU, ir neseniai įsikūrusioje lazerių įmonėje „Šviesos konversija“ (dabar „Light Conversion“). Ši lazerininkų įkurta įmonė, dabar išaugusi į lietuviškos lazerių pramonės flagmaną, ne tik padėjo jaunam mokslininkui sudurti galą su galu, bet ir plėtoti bendradarbiavimo tinklą. Diegdamas „Šviesos konversijos“ produktus klientų laboratorijose, Audrius užmezgė nemažai mokslinių ryšių, kurie išaugo į vaisingą tarptautinį bendradarbiavimą. Bene sėkmingiausi europinio bendradarbiavimo projektai „Stella“ bei „Atlas“, kurių metu į Vilniaus universitetą ne įsidarbinti „dėl paukščiuko“, o iš tikrųjų dirbti važiavo mokslininkai iš Italijos, Estijos, Škotijos ir kitų Europos šalių.

Po 2004 m. Audriaus tyrimai buvo sutelkti į giminingą netiesinės optikos sritį – plataus spektro spinduliuotės, vadinamos superkontinuumu, generaciją. Tai įdomi reiškinių klasė, leidžianti iš beveik vienspalvės lazerio šviesos išgauti itin plataus spektro (o kartu ir ypač trumpų žybsnių) spinduliuotę. Klausimas, o kaip ta šviesa, suspausta laike ir erdvėje, suskamba naujomis spalvomis, pasirodė ne iš paprastųjų. Tačiau Audriaus ir bendraautorių eksperimentai, suderinti su teoriniais skaičiavimais, leido į jį atsakyti ne tik bendrais samprotavimais, bet ir kiekybiškai. Nenuostabu, kad 2019 metais jie apdovanoti dar viena – Audriui jau antrąja – Lietuvos mokslo premija.

Mokslininkai mėgsta lyginti, kas iš jų kiečiausias. Įrašę Audriaus vardą į mokslinių publikacijų paieškos variklį, sužinosime, kad jis yra 158 straipsnių bendraautoris. Beveik 5 straipsniai arba pusantros daktaro disertacijos per kiekvienus karjeros metus. Sunku patikėti!  

Nenuostabu, kad man, jaunesniam kolegai, Audrius sukelia rimtą nevisavertiškumo kompleksą, viską darydamas taip gerai. Kaip jam prilygti? Jo mokslinė grupė sukasi kaip laikrodukas, atestuojant jo doktorantus jie reikiamą mokslinių straipsnių skaičių visada viršija bent dvigubai (čia tie negabiausi doktorantai), o projektų ataskaitas jis visada pateikia nevėluodamas. Tai galioja net jo hobiams. Pavyzdys: ir aš, ir Audrius mėgstame vasaras leisti savo sodybose. Įsivaizduokite, jis ir čia nepralenkiamas. Kai rugsėjo pradžioje aptarinėjame vasaros laimikius grybų, uogų ir žuvų fronte, man su savo keliais delno dydžio ešeriukais darosi truputį gėda, matant Audriaus nuotraukas su metro ilgio lydekomis. Net kai mano rasti baravykai netelpa į krepšį, tai Audriaus – į bagažinę. Siaubas kažkoks.

Beje, Audrius turi ir dar vieną įdomią savybę: jis mėgsta žiūrėti į dangų. Skirtingai nei daugelis astrofizikų, jis pažįsta didžiausius dangaus objektus, nepainioja Oriono su Kasiopėja ir atskiria vakarinę Venerą nuo praskrendančio lėktuvo. Dangaus spalvos, debesų, rasos lašelių ir ledo kristalų spindėjimas – tai dar viena Audriaus aistra. O į savo aistras, kaip turbūt jau supratote, jis žiūri rimtai: 2014 metais išėjo jo fotografijų bei pasakojimų knyga „Nuostabusis švytėjimas“. Čia įkvėptai pasakojama apie įvairius įdomius optinius reiškinius, kuriuos atidi lazerininko akis pastebi gamtoje. Knyga turėjo būti skirta plačiajai visuomenei, ne vien mokslininkams. Bet vienąkart tapus mokslininku, nustoti juo būti sunku. Niekas beveik nenustebo, kai Audriaus dėl smagumo fotografuoti sidabriškieji debesys pakliuvo ir į mokslinį straipsnį žurnale „Applied Optics“.

Kadangi dar vienas rimtas Audriaus pomėgis – roko muzika, dar lieka laukti, kol išeis jo mokslinis straipsnis apie nuostabias spalvas ir sudėtingus šviesos darinius, besigeneruojančius, kai netiesines optines terpes ar petavatinės galios lazerius žadina „Pink Floyd“, „Dire Straits“ ar „Marillion“ rifai. Paspauskime profesoriui dešinę ir palinkėkime, kad ir toliau jo gyvenimas būtų kupinas naujų, dar neregėtų spalvų ir nuostabių netiesinių efektų.

Vilniaus universiteto profesorius Mikas Vengris