Naujienos

Pristatyta Ingos ir Almos Laužonyčių knyga „Per paskutinę vakarienę“. Pardavė – parsidavė? Išdavė – išlaisvino?

2024 05 03

Balandžio 24 d. Lietuvos mokslų akademijoje (LMA) įvyko Ingos ir Almos Laužonyčių knygos „Per paskutinę vakarienę“ pristatymas. Renginyje–diskusijoje dalyvavo akad. prof. habil. dr. Antanas Andrijauskas, dr. Vytautas Rubavičius, dr. Jūratė Landsbergytė–Becher, Vytautas V. Landsbergis,  Justas Kučinskas. Laužonytės renginio pradžioje dėkojo atvykusiems diskusijos dalyviams, susirinkusiems klausytojams, rėmėjams Žilvinui Svigariui (UAB „3T“), Mildai ir Rolandui Vaškevičiams (MB „Airomi“), organizatoriams LMA Humanitarinių ir socialinių mokslų skyriui.

Pristatydamos knygą autorės kalbėjo  apie joje esančius simbolius, alegorijas, knygos pavadinimo reikšmę ir metaforiškai per paskutinę vakarienę keliamus klausimus: Kodėl tu pardavei mane už trisdešimt sidabrinių? Kodėl tu pardavei už trisdešimt sidabrinių – save? Išlaisvino ar išdavė?

Knygą sudaro 33 pokalbiai (16 duetų) su žinomais Lietuvos kultūrologais, filosofais, menininkais, pedagogais… Šalia interviu kiekvienas pašnekovas interpretuoja gerai žinomus meno kūrinius, tarp kurių Rafaelio ,,Atėnų mokykla”, Leonardo da Vinčio ,,Vitruvijaus žmogus”, Mikelandželo ,,Adomo sutvėrimas”, Edvardo Muncho ,,Šauksmas”  ir kt. „Matydamos, kaip dabartiniu laikotarpiu stiprėja galingos kultūrinės niveliacijos tendencijos, nusprendėme ieškoti  kultūrinės savasties, kuri susipina su atmintyje išdilusiomis istorijomis“, – knygos idėja dalijosi Inga ir Alma.

Laužonytės pasakojo, kad per pokalbius su pašnekovais ir 33 paveikslų interpretacijas siekiama pažinti žmogaus arche, apsvarstyti  dabartinį civilizacijos provaizdį, daiktų išsiskleidimą šiapus juslinio horizonto ar hermeneutinės interpretacijos mitinį ir meninį mąstymą… Knygos autorės viliasi, kad šis sintezės koegzistavimas veiks ne tik šios knygos skaitytojo savirefleksiją, bet ir visuomenės savivoką, padės  geriau suvokti, interpretuoti meno istorijos, filosofijos, švietimo kalbą, sujudinant kultūrinę refleksiją.

Iš kairės: Inga ir Alma Laužonytės, Antanas Andrijauskas.

Akad. A. Andrijausko pastebėjimu, ši knygoje yra labai stipriai fiksuojama istorinė atmintis, „tai tarsi Lietuvos istorijos metraščio dalis“. Akademikas pabrėžė, kad Lietuvos tautai, išgyvenusiai tamsius laikus, labai svarbu išsaugoti istorinę atmintį, ją atkurti. Buvo prisiminti J. Baltrušaičio, M. K. Čiurlionio, A. Sidorovo atvejai, kai atsiminimų nelieka, arba lieka labai mažai: „Žmonės kūrė sunkiomis istorinėmis sąlygomis, bet lieka neužfiksuoti ir jie išeina“. A. Andrijauskas pasidžiaugė, kad dvi nuostabios dzūkaitės, kaip svajotojai M. K. Čiurlionis, S. Geda, V. Krėvė, ne tik įžvelgė, bet ir pasiryžo eiti šiuo nelengvu, bet labai reikšmingu keliu.

Priekyje – Vytautas Rubavičius.

Anot kultūrologo dr. Vytauto Rubavičiaus, šią Laužonyčių knygą  sudėtinga įsprausti į vieną konkretų žanrą: „skaitant atsiveria daug intelektualinių, kultūrinių sluoksnių. Knygos sudarytojos turėjo išmonės sukurti kultūrinį ūžesį, mąstymą pateikti tarsi ratilais. Ši knyga gali veikti kaip mūsų pačių veidrodis. Kaip mūsų kultūros vaizdinys, o skaitytojo uždavinys tą vaizdinį gilinti.“  V. Rubavičius pabrėžė, kad knyga „Per paskutinę vakarienę“ prisodrinta hermeneutinių apraiškų, simbolių, tai taip pat rodo išskirtinį knygos autorių sumanymą. Buvo pastebėta, kad knygoje kiekviena tema tarsi išlukštenama įvairiais požiūriais, be kita ko,  galima justi ne tik šventumo, bet būtent lietuviško šventumo pajautą, kuri pažįstama praregėjimu muzikoje, poezijoje, tapyboje, skleidžiasi žodžiais sodyba, sodinti, sodas, nauja gyvybė...

Muzikologė dr. Jūratės Landsbergytė–Becher šią knygą apibūdino kaip vartais, kuriuos atvėrus, susiduriama su išdavystės, politinių pasirinkimų, pedagogikos ir kitomis prasmingomis temomis, glūdinčiomis kiekviename iš mūsų. Buvo atkreiptas dėmesys į tekstuose atsiskleidžiamą gyvą santykį, vyraujantį muzikalumą, vaikystės elementus, o tai patvirtina, kad tekstuose vyksta gyvenimas, nuolatinis veiksmas, Tiesos paieškos. „Tai knyga, kurioje meno ir teorijos santykis susiveria vaizdiniais, bet kartu apgaubtas paslapčių klodais, kuriuos norisi atverti. Ši knyga itin vertinga dialogo prasme“, – pabrėžė J. Landsbergytė–Becher.

Iš kairės: Vytautas V. Landsbergis, Inga ir Alma Laužonytės, Antanas Andrijauskas, Justas Kučinskas, dr. Jūratė Landsbergytė–Becher.

Režisierius, rašytojas Vytautas V. Landsbergis taip pat išskyrė šios knygos ryškų bruožą – atvirą dialogiškumą. Pasak režisieriaus, dialogas šioje knygoje paremtas atvirumu, jaukumu, susišnekėjimu, asmeniškaisiais klausimais, pasaulio įvairove. Knyga „Per paskutinę vakarienę“ leidžia išsinešti jausmą, kad nereikia bijoti dialogo, pažinties atvirume, nesušukuotų „mes“, mąstymo vaizdiniais, nes tai yra žmogiškosios savybės. V. V. Landsbergis pastebi, kad knyga parašyta visiškai nauja forma, joje labai jaučiamas Vilties linkėjimas ir priminimas, kad „už Nevilties yra Viltis“.

Filosofas, judesio mokytojas Justas Kučinskas išskyrė gyvybės, netikėtumo daugiasluoksniškumo buvimą Ingos ir Almos Laužonyčių knygoje, o kartu pabrėžė išskirtinę klausimų galią. „Autorės kuria aplinkybes pašnekovui pačiam sukurti  savo paties metaforinį paveikslą. Tai tarsi raganavimas!“, – stebėjosi filosofas.  Pašnekovas tarsi apibendrindamas vakaro susitikimą, pasidžiaugė susirinkusia draugija, su kuria sėdint prie stalo „per paskutinę vakarienę“ vyksta turtėjimas, kai gyvename tuštėjimo laike: „leisk pasauliui kalbėti ir būsi turtingas, atrandant kalbos savyje ir bekalbiškumo pusiausvyrą“.

Ištrauka iš knygos: „Glumina ir kartu išlaisvina suvokimas, kad viskas, kuo tikime ir gyvename – politika, ekonomika, moralė, gerovė – yra mūsų vaizduotės vaisius.“

Alma ir Inga Laužonytės
Virginijos Valuckienės nuotraukos

GALERIJA