Naujienos

Apie spaudą, cenzūrą ir kultūros leidinių (ne)finansavimą

2024 05 07

Gegužės 6 d. Lietuvos mokslų akademijoje (LMA) įvyko renginys, skirtas lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimo 120-osioms metinėms „Spaudos laisvė, teisė, galia: išsivadavimų patirtys ir įžvalgos“. LMA prezidentas Jūras Banys, pasveikinęs susirinkusiuosius, pabrėžė, kad ši diena yra labai svarbi. Prieš 120 metų buvo atgauta lietuviška spauda. Turėti laisvą spaudą itin svarbu, nes tai leidžia ugdyti kultūrą gimtąja kalba. Ir palinkėjo renginio dalyviams įdomių diskusijų.

Prieš diskusijas Vilniaus universiteto (VU) Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos ir medijų tyrimų centro profesorius Andrius Vaišnys perskaitė pranešimą „Kelios pastabos apie cenzūros modelius“. Jo žodžiais tariant, Lietuvos visuomenė tik nuo 1990-ųjų įstatymu nusikratė cenzūros. Prisiminus istoriją matyti, kad cenzūra lengvai grįžta, vos tik jai sukuriamos prielaidos. Kokiomis formomis ji atgimsta ir kaip veikia visuomenę, akivaizdžiai matyti kaimyninėse Rytų šalyse. Profesorius priminė rašytojo ir dvasininko Juozo Tumo-Vaižganto sapną 1904-aisiais, kuriame jis išvydęs imperatorių. Apkabinęs Vaižgantą šis pažadėjo, kad lietuviai vėl turės savo spaudą. Vizija vėliau iš tiesų tapo tikrove. Padėjo ir tai, kad lietuviai sugebėjo laimėti įvairias bylas (Didžiojo Vilniaus Seimo delegatas, Lietuvių mokslo draugijos narys Antanas Macijauskas 1900 m. Peterburge išleido lietuvišką žemėlapį. Cenzūrai uždraudus jo platinimą, Vyriausiosios spaudos reikalų valdybos viršininkui A. Macijauskas iškėlė bylą ir ją laimėjo), nes jie studijavo Kazanės, Maskvos universitetuose ir ten įgydavo teisininko kvalifikaciją. Todėl laimėdami bylas prieš carinę valdžią, jie stiprino ir lietuvybės dvasią.

A. Vaišnys atkreipė dėmesį, kad daugėjant įvairių kultūros paveldui išsaugoti ir skaitmenizuoti skirtų projektų (tokių kaip e.Paveldas), jų atlikimo kokybė neretai yra prasta. Matyt todėl, kad vykdytojai nelinkę tartis su mokslininkais, arba nereaguoja į pastebėtas klaidas. Todėl, pavyzdžiui, tyrėjai negali analizuoti kaip kito kalba. Tenka keliauti į bibliotekas ir dirbti įprastiniu būdu. Kitaip tariant, paveldo skaitmeninimas ganėtinai netvarkingas. Prelegento manymu, šią situaciją irgi galima vertinti kaip tam tikrą cenzūros formą.

Toliau jis priminė, kad tarpukario Lietuvoje cenzūra veikė. Ir kaip pavyzdį pateikė 1926 m. valstybės perversmą, kai spaudos laisvė buvo apribota, siekiant nuslopinti komunistinės ideologijos plitimą ir užkardyti potencialaus komunistinio perversmo grėsmę. Tai buvo didelis išbandymas demokratijai, keliantis klausimą – ar tai pagrįsta, ar galėjo būti kitaip? Kita vertus, 1927 m. krikdemai rašė, kad komunistinio perversmo pavojaus visgi nebuvo. Tarp kitų pavyzdžių –

leidinio „Socialdemokratas“ redaktorius dr. Steponas Kairys, kuris patyrė cenzūros jėgą, mėnesiui patekęs į kalėjimą. 1923-aisiais tai nutiko net Antanui Smetonai, kuris buvo areštuotas kelias dienas.

XXI a. mūsų šalyje taip pat egzistuoja įdomi dviprasmybė: Visuomenės informavimo įstatyme rašoma, kad partijos negali turėti savo leidinių, bet tai prieštarauja Politinių organizacijų įstatymui (jame rašoma, kad politinės organizacijos turi teisę steigti visuomenės informavimo priemones). Vargu ar tai galima vadinti cenzūra, tačiau tokie faktai skatina taisyti klaidas.

Prieš diskusijas susirinkusių klausytojų nuotaiką praskaidrino Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos moksleivių sveikinimas: Uršulė Vaišnytė fortepijonu sugrojo Edvardo Grygo kūrinį „Poeto širdis“; solistė Auksė Gubanovaitė, akompanuojant Vincenzo De Martino, atliko Volfgango Amadėjaus Mocarto „Ariją“; Mykolo Kleopo Oginskio polonezą „Atsisveikinimas su tėvyne“ – Atėnė Dovydėnaitė ir Rasa Danielė.

Po šio muzikinio intarpo įvyko dvi diskusijos. Pirmojoje, pavadintoje „Šiuolaikinio knygnešio iššūkiai: leidėjas auditorijų tinkluose“, diskusijos vedėjas VU leidyklos direktorius Arūnas Gudinavičius klausė, kas yra mokslo, meno, dailiosios literatūros knygų leidyba – malonumas, nuotykis ar verslas? Ar kiekviena nauja knyga iš tiesų yra informacijos kokybės, žinių, laisvalaikio poreikis? Jau trisdešimt metų galime leisti, ką norime. Leidėjų daugėja – ar jie neturėtų mažiau cenzūruoti savęs? Leidyklos „Tyto alba“ vadovė Lolita Varanavičienė sakė, kad leidėjai turi nuolat svarstyti, kaip sumokėti spaustuvei, dizaineriui. Knygų leidyba brangi. Ji negalėtų pasakyti, kas tai yra: profesija, hobis ar aistra? Dažnai knygas tenka parduoti pigiau, negu kainuoja jas parengti. Kiekvienas ieško savų sprendimų. Kartais padeda valstybės parama. Be to, reikia galvoti, kas bus su autorių teisėmis, kai pradės kurti dirbtinis intelektas (DI)? Reikia patentuoti savo vardą, kad kūriniai nebūtų naudojami DI algoritmų.

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Leidybos centro vadovas Gytis Vaškelis atkreipė dėmesį, kad mokslinės kultūrinės literatūros finansavimas „trūkčioja“. Lietuvos kultūros taryba dabar investuoja į modernią kultūrą. Dėl to ilgai nepasirodo reikalingos knygos, neišleistos šimtus metų (tik iš trečio karto, spaudžiant visuomenei, praėjusių metų gale išleista poeto Antano A. Jonyno iš vokiečių kalbos išversta Liudviko Rėzos knyga „Prutena“). Galbūt todėl, kad politikai nejaučia spaudimo. Pati valstybė nemato prioritetų, kurie yra būtini. Forma yra, bet trūksta turinio kultūros renginiams. Baigdamas jis pažymėjo, kad iš esmės situacija nėra bloga. Ypač turint omenyje pavyzdžius, kai Suomija mažina finansavimą kultūrai.

Lietuvos mokslo periodikos asociacijos vadovas Vincas Grigas kalbėjo apie autorių teises. Norima, kad vieną kartą sumokėjus už darbą mokslininkui, antrą kartą jam nereikėtų mokėti. Pastaruoju metu pasaulyje išryškėjo dvi žmonių grupės: informacijos turčiai ir skurdžiai – todėl itin svarbi atviroji prieiga. Jos atveju autoriai išsaugo savo teises, bet visuomenei tie tekstai yra prieinami.

Diskusijos vedėjas A. Gudinavičius atkreipė dėmesį:apklausos liudija, kad trečdalis Lietuvos gyventojų visai neskaito knygų – ar tai katastrofa? Lietuvos leidėjų asociacijos vykdomoji direktorė Rūta Elijošaitytė-Kaikarė į tai atsakė, kad, vertinant tendencijas apie skaitymo paplitimą mūsų šalyje, apklausos nepatikimos, nes jas atlieka skirtingos bendrovės, naudojamos įvairios metodologijos. Bet naujausi tyrimai patvirtina, kad skaitančiųjų skaičius vis dėlto auga.

Ar šiais laikais svarbu, kas išleido knygą? L. Varanavičienė paminėjo, kad mūsų šalyje registruota apie 500 leidėjų. Tačiau kas yra leidėjas arba leidykla? Didžiosios leidyklos leidžia viską. Jos neturi savo identiteto. Todėl gerai, kad atsirado nišinių leidyklų. Skaitytojui tampa svarbu, kas išleido knygą. Leidyklos gauna laiškų su pretenzijomis, jeigu yra klaidų, arba pagyrimų dėl gero vertimo. Skaitytojų reiklumas išaugęs, ir tai gera žinia. Tam pritarė ir R. Elijošaitytė-Kaikarė.

Antroji diskusija buvo pavadinta „Kultūros žiniasklaidos ir žurnalistikos rėmas: poreikis, pinigai, ašaros“.Kultūros leidinių paramos permaina lėmė konfliktus, viešus pareiškimus ir ginčus. Bet ir viltį, kad ši periodika turės užtikrintą valstybės paramą. Kaip lėšų skyrimas lems spaudos būtį ir kaip jis siejamas su turinio kokybe; kada kultūros problemoms skirtos publikacijos turės platesnį poreikį ir atgarsį? – diskusijos dalyvių klausė prof. dr. A. Vaišnys.

Kultūros ministerijos Visuomenės informavimo ir autorių teisių politikos grupės vadovas Deividas Velkas informavo, kad praėjusiais metais įsteigto Medijų rėmimo fondo teisinės nuostatos jau peržiūrėtos. Tai leidžia ieškoti naujų paramos galimybių. Ne vien kiekybinis matas bus svarbus. Skaičiuojant veiklos rėmimo apimtį, bus remiamasi formule. Galbūt minimalūs standartai bus dar labiau minimalizuoti prieš skelbiant naują konkursą. Tačiau būtina atlikti rinkos tyrimus ir vertinti leidinių poveikį visuomenei – tai valstybės suformuota užduotis. Senasis fondas tokių priemonių nenaudojo, buvo daugiau remiamasi nuojautomis.

Žurnalo „Kultūros barai“ skyriaus vedėjas Almantas Samalavičius pasiguodė, kad jam teko dalyvauti daugelyje diskusijų, tačiau rezultatai buvo gana menki. Šiuo metu situacija itin kebli. Tenka leisti žurnalą asmeninėmis lėšomis. Situaciją jis įvardijo kaip „absoliučiai krizinę“. Šiuo metu redakcija laukia projektinių lėšų. Jis pripažino, kad anksčiau būdavo leidinių, kurių pusė tiražo keliaudavo į makulatūrą. Dabar leidinių paklausa vertinama pagal apsilankymus interneto svetainėje. Deja, „Kultūros barams“ toks vertinimas netinka, nes žurnalo turinys interneto svetainėje skaitytojams „atidaromas“ praėjus mėnesiui po popierinio numerio išleidimo. Orientuojamasi į popierinį leidinį. Jis klausė, kas nustatė apsilankymų skaičių svetainėje, kas lems finansavimą? Galbūt vertėtų sekti Europos pavyzdžiu – nebijoti remti leidinių, kurių tiražas nedidelis.

Medijų rėmimo fondo direktorius Ruslanas Iržikevičius argumentavo, kad šiuo metu pasirašyta sutarčių už 271 tūkst. eurų. Pinigai turėtų gana greitai pasiekti leidinius. Reaguodamas į pastabą dėl „Kultūros barų“ jis patikino, kad Medijų rėmimo fondas nėra nusiteikęs prieš redakciją. Tačiau redakcija nepateikė kūrybinių darbuotojų skaičiaus. Reikia atsiminti, kad medijų laukas platus, tad konkurencija irgi didelė. Fondas finansuoja regioninę žiniasklaidą, diasporą ir t. t. Siekiant objektyvumo, kai skiriamas finansavimas, naudojama ne viena – potencialo vertinimo, o dvi formulės: nustatyti vertinimo kriterijai, ir ekspertai taip pat vertins, kaip fondo remiami leidiniai veikia Lietuvos visuomenę, t. y. atliks poveikio analizę.

Galbūt galimi kiti finansavimo šaltiniai? Įmonės „Naujasis židinys / Aidai“ direktorius Mantas Tamošaitis atsakė, kad juos rėmė ne tik Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas. Jie turėjo projektų su kitomis įstaigomis. Pavyzdžiui, knygas leidžia tam, kad gyvuotų žurnalas. Tačiau situacija įtempta. Tai, kad pajudėta iš mirties taško, – teisingas politinis sprendimas. Bet yra problemų kalbant apie vadybą. Finansavimas leidiniams vėluoja. Nors pokyčių reikėjo, dabar yra išgyvenamas „ledynmetis“.

Kokia kultūros žurnalistikos ateitis? – klausė diskusijos moderatorius. Ar paramos modelis paskatins kultūros žurnalistiką? R. Iržikevičiaus nuomone, fondo funkcija – padėti tiems, kas nori padėti sau. Jis teigė norintis, kad žiniasklaida imtų judėti į XXI a. trečiąjį dešimtmetį. Žiniasklaidos laukas pasaulyje kinta, todėl reikia prisitaikyti. Jis patvirtino, kad fondas padės ir tiriamajai, ir kultūros žiniasklaidai. Viešojo turinio rengėjams bus skiriamos stipendijos, o fondo specialistai konsultuos žiniasklaidą dėl skaitmeninių technologijų. Tačiau, kadangi tikimasi skaidrumo iš fondo veiklos, reikės ir griežto atsiskaitymo iš paramos gavėjų.

M. Tamošaičio manymu, popieriniai žurnalai išliks, tačiau apskritai kultūros leidėjų laukia reikšmingi pokyčiai. Tikimasi, kad tai pagaliau leis mokėti kūrėjams normalų honorarą. Numatomas veiklos konkursas leistų garantuoti tiesioginį redakcijų finansavimą keleriems metams. Be to, tai užtikrintų leidybos tęstinumą ir turinio nepriklausomumą. Tad galima sakyti, kad spaudos atgavimo jubiliejaus proga kultūros žiniasklaida tikisi atgauti pasitikėjimą rytdiena ir saugumo jausmą, kad galėtų kuo giliau pasinerti į sparčiai kintančią, turiningą ir mūsų dvasiai būtiną kultūros ir meno stichiją, o išnirusi pateikti mums visiems vertingų laimikių.

Parengė dr. Rolandas Maskoliūnas
Virginijos Valuckienės nuotraukos

GALERIJA