Naujienos

Dalios Staponkutės romano„Vivat regina!“ pristatymas: ar autorė taps lietuviškąja Margerita Jursenár?

2024 05 14

Gegužės 8-ąją Lietuvos mokslų akademijoje (LMA) įvyko rašytojos, vertėjos, filosofės, humanitarinių mokslų daktarės Dalios Staponkutės, daugiau nei tris dešimtmečius gyvenančios ir kuriančios tarp Lietuvos ir Kipro, naujos knygos „Vivat regina!“ pristatymas. Renginį organizavo LMA Humanitarinių ir socialinių mokslų skyrius ir Vilniaus universiteto Filosofijos fakultetas. Dalyvavo: knygos autorė; poetė, kultūros žurnalistė Indrė Valantinaitė; istorikė prof. dr. Raimonda Ragauskienė; filosofas, sociologas akad. prof. habil. dr. Zenonas Norkus, kuris vedė renginį.

Iš kairės: prof. dr. R. Ragauskienė, akad. Z. Norkus, D. Staponkutė, I. Valantinaitė, G. Kadžiulytė.

Iššūkį istorinio romano žanrui metantis paralelinių istorijų romanas, pavadintas lotyniškuoju „Vivat regina!“ (leidykla „Apostrofa“), pasakoja apie Europos pakraščių herojų likimą Renesanso laikais. Romane susitinka ir susipina dviejų istorinių figūrų – Kotrynos Kornaro (1454–1510), Kipro, Jeruzalės ir Armėnijos karalienės, ir Barboros Radvilaitės (~1522–1551), Lietuvos didžiosios kunigaikštienės ir Lenkijos karalienės – gyvenimo istorijos, brėkštant Europos Renesansui. Dvi herojės, dvi karalienės, dvi moterys, dvi legendos, per kurių istoriją romane atsiskleidžia vienas bendras Europos paribių valstybių likimas.

„Vivat regina!“ – tokiu, ne vien karaliams skirtu šūkiu (įstabiai atliepusiu Barboros Radvilaitės mirimo metinių datą) Lietuvos mokslų akademijoje ir prasidėjo šio netikėto romano sutiktuvės. Akad. Z. Norkus pristatė D. Staponkutę kaip skaitytojų ir kritikų pripažinimo sulaukusių knygų „Lietumi prieš saulę“ (2007), „Iš dviejų renkuosi trečią: mano mažoji odisėja“ (2014) autorę. Jis pabrėžė, kad ankstesnių jos knygų temos – meilė, kelionė, nostalgija, motinystė, dvikalbystė – persmelkia ir šią, trečiąją, D. Staponkutės knygą. Pati autorė pasakojo, kad paralelinių istorijų romanui ją įkvėpę ne vien istoriniai personažai, ilgą laiką nešioti jos vaizduotėje, bet ir nepaprasti šiandienos iššūkiai visai Europai, ypač jos pasieniams, taip pat nauji popandeminiai reiškiniai, veikiantys visuomenės gyvenimą ir poliarizuojantys jos nuomones. Atsakymai į naujus ir sunkius klausimus esą glūdi praeityje, istorijoje. Akad. Z. Norkus, pristatydamas knygą, pabrėžė:  „Paralelinių biografijų žanrą išrado I–II a. graikų filosofas moralistas Plutarchas. Graikai buvo įpratę visas kitas tautas laikyti barbarais, o tuo metu jie patys pateko iš aukšto į juos žiūrinčių romėnų valdžion. Plutarchas literatūriškai sutaikė abi didžiąsias Antikos tautas biografijų diadose, kur viena biografija skirta iškiliam graikui, o kita – garsiam romėnui. Naujoje D. Staponkutės knygoje Barboros Radvilaitės gyvenimo istorija ne tik plutarchiškai sugretinama, bet ir menine išmone susiejama su Kipro (oficialiai – Kipro, Jeruzalės ir Armėnijos) karalienės Kotrynos Kornaro likimu. Kitaip nei Plutarchas, D. Staponkutė rašo ne paralelines biografijas (tai istorijos žanras, kuriam galioja „fakto tiesos“ suvaržymai), bet modernų istorinį romaną.“

 

Istorikė prof. R. Ragauskienė, Barboros Radvilaitės gyvenimo istorijos tyrėja, savo kalbą susiejo su kunigaikštienės ir karalienės mirimo metinėmis ir išsamiau papasakojo apie Barboros ligos mįslę, atsispindinčią ir „Vivat reginoje!“, kurioje Radvilaitės meilės ir susirgimo drama atskleidžiama per vieno Renesanso švietėjo, rūmų kronikininko prizmę. Knygą profesorė palydėjo žodžiais: „Šiame paralelinių istorijų romane išmoningai konstruojama XV–XVI a. Europos ir Lietuvos panorama: nuo kasdienio gyvenimo valdovų dvaruose detalių iki Vilniaus miesto ir Lietuvos girių vaizdų. Lietuvos kitoniškumą ir vos pastebimus jos renesansinės kultūros ypatumus pabrėžia istoriją pasakojantis graikas, karalienės Bonos metraštininkas Chrizostomas. Šiame kontekste rutuliojasi ir tokių romano veikėjų kaip Barboros Radvilaitės, Žygimanto Augusto ir jaunųjų Radvilų linijos: autorė nepabūgo išryškinti valdovo ir valdinės meilės esmės. Romano skaitytojui klausti, kodėl Augustas taip mylėjo Barborą, nebereikia.“

Iš kairės: D. Stapunkutė ir I. Valantinaitė.

Pristatymo diskusijoje dalyvavusi poetė ir kultūros žurnalistė Indrė Valantinaitė pastebėjo, kad D. Staponkutės sukurtuose herojų portretuose pirmiausia atsispindi jų siela ir sielą brandinusios kultūrinės aplinkos subtilybės. Poetė perskaitė savo Barboros Radvilaitės epochai skirtą eilėraštį, gretindama jį su D. Staponkutės romane skambančiomis metaforomis.

 

Į renginį susirinkusi auditorija smalsavo, ar būtų įmanomas tokios knygos vertimas į kitas kalbas ir minėjo prancūzų rašytojos Margeritos Jursenár (Marquerite Yourcenar) kūrinius, išreikšdami nuomonę, kad dviejų rašytojų stiliai kai kuriais aspektais susisieja.  

Aukšto auditorijos įvertinimo sulaukė renginyje dalyvavusios knygos dailininkės Sigutės Chlebinskaitės meninis knygos apipavidalinimas. Pristatyme ir diskusijoje aktyviai dalyvavo leidėja Giedrė Kadžiulytė (leidykla „Apostrofa“). Knygos leidimą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba.

 LMA Humanitarinių ir socialinių mokslų skyriaus informacija
Virginijos Valuckienės nuotraukos

GALERIJA