Naujienos

Fizikos dėstymas Lietuvos bendrojo ugdymo mokyklose

Gegužės 14 d. Nacionaliniame fizinių ir technologijos mokslų centre vyko Lietuvos mokslų akademijos Matematikos, fizikos ir chemijos mokslų skyriaus Fizikos sekcijos suorganizuota diskusija apie fizikos dėstymą Lietuvos bendrojo ugdymo mokyklose. Diskusijoje dalyvavo daugiau nei dvidešimt fizikos mokytojų iš Vilniaus ir Kauno, švietimo, mokslo ir sporto viceministras Ignas Gaižiūnas, Vilniaus universiteto (VU) Fizikos fakulteto prodekanė dr. Olga Rancova, VU Ugdymo instituto direktorė dr. Sandra Kairė, Fizikos ir kitų sekcijų akademikai. Diskusiją moderavo akad. Gintautas Tamulaitis.

Dauguma diskusijos dalyvių atkreipė dėmesį į tai, kad fizikos dėstymui mokyklose skiriama per mažai laiko, ypač po to, kai, pakeitus viduriniojo ugdymo sąrangą, viena savaitine valanda sumažintas fizikos pamokų skaičius. Išteklių yra, nes realiai įvertinus situaciją, mokyklų programose šiuo metu yra dėstomųjų dalykų, kurių nauda moksleivių ugdymui neatitinka jų dėstymui skirto laiko. Žinoma, pamokų laiko trūkumu skundžiasi ir kitų dalykų mokytojai, tačiau fizikinis mąstymas reikalingas rengiant daugelio inžinerinių krypčių specialistus, kurių trūkumas Lietuvoje pastaruoju metu sparčiai auga. Be to, niekaip nepavyksta suderinti fizikos ir matematikos programų, todėl fizikos pamokose tenka išdėstyti kai kurių matematinių metodų pagrindus (vektoriai, trigonometrinės funkcijos, išvestinės ir pan.). Tai reikėtų įvardyti vienu iš fizikos programos tikslų. Toks taikomosios matematikos elementų inkorporavimas stiprintų matematikos praktinės naudos suvokimą ir matematinius įgūdžius. Naujos ugdymo programos kelia gerus, laikmetį atitinkančius tikslus, tačiau norint juos pasiekti, mokytojas turi vesti mokinį per dėstymo turinį, o tam reikia daug daugiau laiko nei suteikiant moksleiviui žinių. Kai programos tematinis laukas labai platus, o fizikos pamokų mažai, didžiausias dėmesys nukrypsta į būtiniausių žinių suteikimą ir nelieka laiko ugdymui. Juolab kad moksleivių galimybės įstoti į aukštąsias mokyklas, mokytojų darbo kokybės vertinimas ir mokyklų reitingai priklauso, visų pirma, nuo egzaminų rezultatų. Todėl geri nuoseklaus ugdymo norai daugiausia virsta mokymu gerai išlaikyti egzaminus.

Tarpinio fizikos žinių patikrinimo problemoms pastaruoju metu skiriama daug dėmesio, todėl šis aktualus klausimas nebuvo tiesiogiai aptartas, tačiau atkreiptas dėmesys į su tarpiniu egzaminavimu susijusią sunkiai sprendžiamą problemą: tarpiniai atsiskaitymai sujaukia nuoseklų dėstymą, nes prieš juos pagrindinis dėmesys nukrypsta į pasirengimą egzaminavimui. Ši problema iš dalies sumažėtų, jei iš anksto būtų aiškūs egzaminavimo klausimų pobūdis ir forma, egzaminavimo proceso detalės, ir į tai būtų įmanoma atsižvelgti viso ugdymo proceso metu.

Diskusijos dalyvius nustebino VU Ugdymo instituto direktorės dr. S. Kairės nuomonė, kad fizikos mokytojų rengimas vyksta gerai. Per diskusiją paaiškėjo, kad kasmet parengiama tik apie dešimt fizikos mokytojais galinčių tapti specialistų. Dauguma iš to dešimties yra ugdymą pasirinkę kaip gretutinę specialybę Fizikos fakulteto studentai, keletas turinčių fiziko diplomą įgyja mokytojo kvalifikaciją, o studijų programą Dalyko pedagogika (Gamtamokslinio ugdymo: biologijos, chemijos, fizikos; kalbinio ugdymo dalykų; filosofijos ir etikos; istorijos) baigia vos vienas fizikos mokytoju parengtas dirbti ugdymo specialistas. Akivaizdu, kad jaunuoliai labiau linkę įgyti fiziko specialybę ir mokytojo kvalifikaciją, tik nedaugelis yra tvirtai apsisprendę tapti fizikos mokytojais ir renkasi ugdymo studijas iš programos Dalyko pedagogika. O fizikos mokytojų labai trūksta. Kai kurios savivaldybės fizikus iš pelningesnių darbo rinkų bando pritraukti į mokyklas, siūlydami tikslines finansines išmokas, tačiau mokytojo kvalifikacijos siekiančių studentų finansinis rėmimas valstybiniu mastu būtų efektyvesnis dėl savo tęstinumo ir universalumo.

Diskusijos dalyviai atkreipė dėmesį į tai, kad per mažai vykdoma veiklų siekiant sudominti įvairaus amžiaus vaikus tuo, kas skatintų jų norą mokytis fizikos. Reikėtų metodinių patarimų, kokios veiklos efektyviausiai tiktų pagal vaikų amžių. Galima geriau pasinaudoti profesinių asociacijų (pvz., Pramonininkų konfederacijos, Lietuvos lazerių asociacijos) siūloma parama ir esamomis priemonėmis (neakivaizdine mokykla „Fotonas“, VU Vaikų universitetas, itin gabių mokinių papildomo ugdymo mokykla „Fizikos olimpas“, tarpinstitucinio Dalelių fizikos konsorciumo sklaidos veiklos).

Didelė problema, kad fizikos pagrindus žemesniųjų klasių moksleiviams bando suteikti tokių pagrindų neturintys mokytojai. Kadangi fizikos mokytojų trūksta, integruotus gamtos mokslus dažniausiai dėsto biologijos arba chemijos mokytojai, neturintys tinkamo pasirengimo fizikos srityje. Mokytojui įgyti gerus kitos disciplinos pagrindus yra sudėtinga, o jaunus STEM mokytojus VU rengia, bet jų parengia per mažai. Stengiantis spręsti šią problemą, kai kuriose mokyklose integruoto mokymo pamokas atskirai veda fizikos, chemijos ir biologijos mokytojai, o integralumas pasiekiamas per bendrus projektus. Reikėtų valstybiniu mastu atlikti integruoto mokymo praktikos analizę ir išsiaiškinti, kaip sekasi šią patrauklią idėją įgyvendinti. Realybė yra daug liūdnesnė nei deklaruojami lūkesčiai.

Kai kurie mokytojai naujojoje programoje pasigenda konkretumo, pastebi nesutapimų tarp programos ir jos aprašo; kyla sunkumų pasirenkant kai kurių temų dėstymo platumą. Reikia grįžtamojo ryšio aiškinant ir taisant programą. Lietuvos fizikos mokytojų asociacija, kaip patikino jos prezidentė mokytoja Rigonda Skorulskienė, yra pasirengusi tai daryti, tačiau reikia raginti mokytojus siųsti ne abstrakčią kritiką, o konkrečius pasiūlymus.

Daug kalbėta apie tai, kad trūksta metodinės medžiagos. Vadovėliai 7–8 klasėms turėtų būti kitiems mokslo metams, o 9–10 klasėms – tikėtina, kad po metų. Į vadovėlių nebuvimą itin jautriai reaguoja moksleivių tėvai, tačiau, jei būtų gera metodinės medžiagos bazė, vidurinės ugdymo pakopos moksleiviai galėtų sėkmingai dirbti su keletu šaltinių. Kitą metodinę medžiagą dažnai kuriasi pavieniai mokytojai. Reikėtų kurti sutelktai. Galimi du keliai: specialiai tam suburtos patyrusių mokytojų grupės arba sistema, leidžianti kaupti daugelio mokytojų sukurtą metodinę medžiagą ir visiems ja naudotis. Abiem atvejais reikalingas finansinis atlygis. Galima būtų verstis užsienyje parengta metodine medžiaga, bet neracionalu, kad tai darytų kiekvienas mokytojas sau. Reikia tai organizuoti centralizuotai. Netgi sukaupus daugelio mokytojų sukurtą metodinę medžiagą, ją reikia redaguoti, susisteminti. Taigi bet kuriuo atveju kurti medžiagą turėtų specialiai tam surinkta didaktiškai pasirengusių ir puikiai fiziką išmanančių mokytojų grupė.

Diskusija ir pasikeitimas nuomonėmis atskiromis grupelėmis jai pasibaigus užsitęsė tris valandas. Matyt, problemų dėstant fiziką bendrojo ugdymo mokyklose yra daug. Diskusijoje buvo stengiamasi kalbėti ne tik apie problemas, bet ir apie galimus jų sprendimus.