Naujienos

Prisimenant akademiką, profesorių Juozą Tonkūną

2024 06 11

Šiemet sukanka 130 metų, kai gimė profesorius, buvęs Žemės ūkio akademijos rektorius, švietimo ministras Juozas Tonkūnas. Lietuvos mokslų akademijos Žemės ūkio ir miškų mokslų skyrius, Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centras bei Žolininkų draugija sukvietė į šiai sukakčiai skirtą atminimo renginį, kuris vyko birželio 4 d. Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Žemdirbystės institute. Akademikas dr. Vytautas Ruzgas (šio teksto autorius) apžvelgė šio žymaus mokslininko kelią, savo mintimis pasidalijo akad. prof. Albinas Kusta, akad. prof. Vidmantas Stanys, akad. prof. Zenonas Dabkevičius, akad. prof. Algirdas Motuza, akad. dr. Žydrė Kadžiulienė, Žolių selekcijos skyriaus vedėja Eglė Norkevičienė ir kiti.

 

Apie prof. J. Tonkūno darbus diskutuoja LMA nariai ir LAMMC darbuotojai.

Prisimindami žymius žmones, visada apžvelgiame jų gyvenimo kelius, laikmetį ir aplinką, kurioje jie gyveno, kitaip jų gyvenimo paveikslas būtų toli gražu nepilnas, o gal ir nesuprastas. Akademikas, profesorius Juozas Tonkūnas gimė Pasvalio krašte, išskirtinėje to meto šeimoje, kur vaikams mokymasis buvo laikomas svarbiausiu darbu, ir tik paskui – darbai ūkyje. Sunkūs darbai tėvų ūkyje ir riboti ištekliai brandino J. Tonkūną ne tik fiziškai, bet ir suteikė pirmųjų žinių apie ūkininkavimą, augalų ir gyvulių auginimą, požiūrį į darbą ir uždirbtą pinigą. Čia brendo ir jo gyvenimo išmintis bei sistemiškas aplinkos suvokimas, visam laikui tapę jo kelrodėmis gairėmis.

Pirmasis J. Tonkūno mokslo pasiekimas buvo 1913 m. aukso medaliu baigta Mintaujos (dabar Jelgavos) gimnazija, kur jis parodė savo neeilinius mokslo gabumus. Noras gilinti savo žinias J. Tonkūną atvedė į Maskvą, tuometės Rusijos imperijos, kuriai priklausė ir Lietuva, sostinę. Ten jis įstojo į Petrovsko žemės ūkio akademiją, joje studijavo 1913–1918 metais. Baigęs gavo diplomą su žyma apie puikias žinias ir suteiktą pirmo laipsnio mokslinio agronomo pripažinimą.

1918 m. gegužę J. Tonkūnas grįžo į gimtąjį Pasvalio kraštą. Situacija buvo labai sudėtinga. Kaip išmintingą ir mokytą žmogų pasvaliečiai J. Tonkūną išrinko valsčiaus komiteto pirmininku. Vėliau, bolševikams veržiantis į Lietuvą, J. Tonkūnas prisijungė prie savanorių būrio ir stojo ginti savo šalies, nes bolševikus, kad ir neilgai, jis jau matė Maskvoje ir apie juos turėjo savo nuomonę.

1919 m. J. Tonkūnas buvo pakviestas dirbti į Žemės ūkio departamentą, nes žinios apie talentingą pasvalietį pasiekė ir Kauną. Jis buvo paskirtas žemės ūkio įgaliotiniu Marijampolės apskrityje, vėliau, 1921 m., komisijos žemės reformai rengti pirmininku. Žemės reforma buvo didelio masto darbų visuma. Šalies vadovai matė ir suprato, kad Lietuva, kaip Rusijos imperijos dalis, buvo labai atsilikusi, net lyginant su Klaipėdos kraštu. Reikėjo skubiai keisti situaciją. Dabar apie įvykdytos žemės reformos darbų mastą žino tik nedaugelis, tie, kurie labiau tuo domisi ir gilinasi. J. Tonkūno veikla buvo reikšminga, jau po metų, 1922-aisiais, jis paskirtas Žemės fondo departamento direktoriumi ir Reformos valdybos nariu. Tuo metu jam buvo tik 26 metai.

J. Tonkūno polinkis į mokslą neliko nepastebėtas. 1923 m. jis buvo pakviestas į Lietuvos universiteto Agronomijos ir miškininkystės skyrių eiti docento pareigas. Kvietimą priėmė. Šalies vadovybė diskutavo apie Žemės ūkio akademijos steigimą, jos vietą ir tikslus. J. Tonkūnas aktyviai dalyvavo šiame procese. Taip 1924 m. Žemės ūkio akademija įsikūrė Dotnuvoje, o J. Tonkūnas tapo Bendrosios žemdirbystės katedros vedėju ir akademijos sekretoriumi. Akademijos sėkmingas startas ir tolesnė plėtra – tai ir J. Tonkūno darbo vaisius. Jis kūrė veiklą reguliuojančius dokumentus, studijų tvarką ir sprendė daug kitų reikalų. Lygiagrečiai dėstė bendrąją žemdirbystę bei pievų ir pelkių kultūrą. 1926 m. aplankė Daniją, kur gilinosi į žemės ūkio tyrimo stočių organizavimo praktiką, davusią pagrindą tyrimo stočių tinklo organizavimui Lietuvoje. Aktyviai dirbo su šalies žemdirbiais, 1926 m. tapo Ūkininkų partijos nariu, buvo išrinktas į Seimą, bet būti Seimo nariu atsisakė. Tai buvo pirmas ir paskutinis J. Tonkūno žingsnis politikoje.

 

Akad. prof. A. Kusta pasakoja apie prof. J. Tonkūną kaip savo kolegą akademijos rektorių.

1927 m. Prezidento aktu J. Tonkūnas paskiriamas ekstraordinariniu profesoriumi ir, profesorių tarybos sprendimu, akademijos prorektoriumi. Be savo tiesioginių darbų 1928 m. jis Žemės ūkio akademijoje įsteigė pirmąją Lietuvoje Sėklų kontrolės stotį, nes matė, kad sėklų kokybė – tai pirmas žingsnis į derliaus didinimą. Organizavo gamybinių tyrimų tinklą, studentus stengėsi supažindinti su pažangiausiais ūkiais. 1928–1940 m. – Žemės ūkio rūmų narys. 1928–1934 m. buvo akademijos rektoriumi, toliau tęsė mokslinį ir paskaitinį darbą. Griežtai pasisakė prieš bet kokių partijų politinę ir ideologinę veiklą mokslo įstaigose, nes politinė veikla skaldo bendruomenę, žmonės pradedami skirstyti į savus ir svetimus. Tai kenkia darbui ir jo tikram įvertinimui. To jis laikėsi ir būdamas švietimo ministru.

Dirbdamas akademijoje ir vėliau, profesorius visada atrasdavo aktualiausias problemas ir joms spręsti skirdavo nemažai dėmesio. Viena iš jų – žolininkystės lygio kėlimas šalyje. Reikėjo geros pašarų bazės gyvulininkystei, o ji buvo labai atsilikusi, nes pievas tada traktuodavo kaip gamtos dovaną. Jų našumo padidinimas buvo vienas svarbiausių klausimų. Panašiai galima pasakyti ir apie J. Tonkūno pastangomis 1930 m. suorganizuotą Namų ūkio sekciją. Prieš daug metų man pavyko pakalbėti su tos sekcijos absolvente dr. Vanda Būdvytiene. Ji pasakojo, kad ten studijavusios merginos buvo mokomos ne tik pyragus kepti, bet ir vesti ūkio ekonominius klausimus, kad kuo protingiau būtų išleidžiami uždirbti pinigai.

1934 m. J. Tonkūnas buvo paskirtas švietimo ministru. Kas jį pažinojo, klausimų nekildavo – tai buvo žmogus, savo intelektu ir kompetencija tinkamas visur. Aišku, kompetentingo žmogaus mintys ir darbai prigyja tik aukšto intelekto aplinkoje. Dėl to profesoriui pasisekė. Apskritai būdamas griežtas, jis mokėjo išsaugoti įgimtą žmogiškumą. Iškilęs į elito, tikrąja prasme, lygį, jis nepasibodėdavo grįžęs tėviškėn į rankas paimti dalgį ar plūgą, suprasti neturtingą studentą ar darbuotoją.

Dirbdamas ministru iki pat 1940-ųjų, jis nuveikė daug. Dar ir dabar žmonės prisimena pastatytas mokyklas, švietimo reformą – privalomą šešerių metų mokymosi kursą bei septynerių metų mokslus gimnazijoje, profesinį mokymą, ministerijos pertvarkymą, tarybą aktualiems švietimo klausimams spręsti ir daug kitų darbų.

1940 metai sudarkė visos šalies ir J. Tonkūno gyvenimą. Bolševikai buvo dideli prievartos meistrai, turintys ilgametę praktiką. 1941 m. Tonkūnų šeima buvo ištremta į atskiras Sibiro vietas. J. Tonkūnui grėsė sušaudymas, bet nuosprendis buvo pakeistas tremtimi. Po Stalino mirties, 1954 m. jis buvo išleistas, bet be teisės grįžti į Lietuvą. Nuvažiavo pas šeimą į Altajų. Pagyveno ten daugiau kaip vienerius metų, kol buvo gautas leidimas grįžti į Lietuvą. Prasidėjęs šioks toks atšilimas šeimos lemtį palengvino.

 

Žolių selekcijos skyriaus eksperimentai. Pasakoja dr. V. Stukonis.

Grįžęs į Lietuvą, 1955 m. spalį profesorius buvo priimtas dirbti į Dotnuvos selekcijos stotį Agrotechnikos skyriaus vedėju, dėstė studentams. Profesorius Jonas Bulavas, tada Dotnuvos selekcijos stoties vedėjas, nedvejodamas priėmė buvusį tremtinį į darbą ir kur tik galėdavo jį užtardavo. 1956 m. prof. J. Tonkūnas buvo išrinktas Lietuvos mokslų akademijos nariu korespondentu, o 1956 m., įkūrus Lietuvos žemdirbystės mokslinio tyrimo institutą Dotnuvoje, buvo paskirtas Pievų ir ganyklų skyriaus vedėju. Toliau tęsė žolininkystės tyrimus, tobulino Bandymų metodinius klausimus. Apie Sibiro tremtį pasakojo mažai, amžininkai prisimena jo garsų posakį, kurį man papasakojo jo kolega prof. L. Kadžiulis, dirbęs kartu. Sakydavo, kad „aš pakliuvau po istorijos tekiniais (ratais). Kai grumiasi dvi didžiulės jėgos, ką aš, Tonkūnas, galėjau padaryti“. Jis stoiškai iškentė savo kančias ir lemtį priėmė kaip to meto neišvengiamybę.

Paminklas agronomams tremtiniams. Priekyje prof. J. Tonkūno bareljefas. Akademija Kėdainių r. (V. Ruzgo nuotr.)

Profesorius Juozas Tonkūnas buvo kuriamos nepriklausomos Lietuvos švyturys, dėjęs pamatus šalies mokslui ir ūkiui, turtinęs šalį savo darbais. Aišku, švyturys rodo kelią ir kursą ateičiai, jeigu supranti jo signalus. Jeigu ne, tai švyturys – tik žiburėlis tamsoje.

Akad. dr. Vytautas Ruzgas
G.Naujokienės nuotraukos