Naujienos

Į kurį Mėnulį migruos žmonija?

2024 09 23

Lietuvos mokslų akademijos skyrius „Mokslininkų rūmai“ naujuosius mokslo metus pradėjo „Mokslo žinių diena“ Vilniaus Simono Daukanto gimnazijoje. Rugsėjo 17 d. Vilniaus universiteto (VU) Fizikos fakulteto Teorinės fizikos ir astronomijos instituto (TFAI) mokslininkė dr. Renata Minkevičiūtė devintokams skaitė paskaitą „Žemės Mėnulis ir kitų planetų mėnuliai“. Nors pagrindinė astrofizikės veiklos sritis yra Žvaigždžių cheminės sudėties tyrimai iš aukštos kokybės spektrų, dr. Renata ne tik „daro mokslą“, bet ir geranoriškai dalijasi žiniomis su besidominčiaisiais astronomija. Jau nemažai metų „Mokslo žinių dienose“ ji skaito pedagogų itin pageidaujamas ir mokinių mėgstamas paskaitas įvairiomis astronomijos temomis, nes, kaip pati sako, „kas gi kitas, jeigu ne mokslininkas gali geriausiai papasakoti apie moksle daromus tyrimus.“

Paskaita vyko dalinio Mėnulio užtemimo išvakarėse, todėl lektorė pasinaudojo proga pakviesti moksleivius nepatingėti rytą anksčiau atsikelti ir susiradus tinkamą stebėjimui vietą pasigrožėti nekasdieniu vaizdu. Užtemimas turėjo būti įspūdingas ir dėl to, kad tąnakt turėjo stoti Mėnulio pilnatis, o pats Mėnulis dabar yra perigėjuje (t. y. arčiausiai Žemės).

Paskaitoje moksleiviai sužinojo daug naujos įdomios informacijos apie Mėnulį ir kitus „mėnulius“ – planetų palydovus – kosminius kūnus, skriejančius aplink kitą už save didesnį kosminį kūną. Saulės sistemos planetos turi skirtingą „mėnulių“ skaičių. Artimiausios Saulei planetos Merkurijus ir Venera jų išvis neturi, Marsas turi du, Jupiteris – 95, Uranas – 28, Neptūnas – 16, o skriejančių aplink Saturną mokslininkai šiandien priskaičiuoja net 146. Daug naujų palydovų buvo atrasta pernai, ir tas skaičius tobulėjant technologijoms, didėjant teleskopams nuolat kinta. Kaip pastebėjo R. Minkevičiūtė, netrukus mokslininkams ateis laikas apsispręsti, kokio dydžio objektus jau galime vadinti palydovais, o kurie dėl savo mažumo neturėtų būti prie jų priskiriami.

Žemė, turinti daugybę dirbtinių palydovų, gamtinį palydovą turi tik vieną – Mėnulį. Tarp visų Saulės sistemos planetų palydovų Mėnulis pagal dydį yra penktas. Bet lyginant palydovo dydį su jo planetos dydžiu (santykis 1:4) Mėnulis yra pirmoje vietoje. Būdamas toks didelis jis pastebimai daro įtaką Žemėje vykstantiems procesams. Jo gravitacinį poveikį stipriai jaučiame per potvynius. Taip pat dėl šios tarpusavio gravitacinės sąveikos kas 100 metų Žemės para pailgėja per 2,3 milisekundės (t. y. Žemės sukimasis pamažu lėtėja), o Mėnulis iš lėto –   ̴4 cm/met. – tolsta nuo mūsų. Mokslininkė pabrėžė, kad Mėnulis yra svarbus pačiam gyvybės egzistavimui Žemės paviršiuje, nes saugo Žemę nuo didesnių klimato svyravimų, kurie priklauso nuo planetos ašies pakrypimo. Didesnis pakrypimas lemia didesnius klimato pokyčius, kurie gali būti pražūtingi gyvybei. Mėnulis padeda išlaikyti stabilesnę Žemės ašį, o kartu – ir pastovesnį, gyvybei priimtiną klimatą.

Kadangi Mėnulis ir aplink Žemę apskrieja, ir aplink savo ašį apsisuka per tiek pat laiko, mes visada matome tą pačią Mėnulio pusę (kiti didieji palydovai aplink savo planetas irgi sukasi taip pat). Matomoji ir nematomoji Žemės palydovo pusės pastebimai skiriasi. Matomoje kraterių yra mažiau, jie mažesni, galime įžiūrėti didžiules „jūras“ – jaunesnius, lygesnius tamsia bazaltine lava užlietus paviršiaus plotus (mat Mėnulis milijardus metų buvo vulkaniškai aktyvus). Neregimoje Mėnulio pusėje yra daugiau kraterių, o jūrų labai nedaug ir jos mažesnės. Didžiausio – Aitkeno – kraterio skersmuo – 2 500 km, gylis – 6 km. Jame matomi daugybė mažesnių kraterių.

Mėnulis neturi atmosferos, todėl jo paviršius dieną įkaista iki +130 °C, o naktį atvėsta iki -170 °C (diena ir naktis Mėnulyje tęsiasi apie dvi savaites). Kita atmosferos nebuvimo pasekmė – Mėnulio paviršių pasiekia visos į jį krintančios uolienos. Jos ne tik išmuša kraterius, bet ir visą Žemės palydovo paviršių yra „sumalę į dulkes“, vadinamąjį regolitą. 

Regolite įsispaudę astronauto pėdsakai.

Nors Mėnulis neturi atmosferos įprastine šio žodžio prasme, mokslininkai aptiko vadinamąją egzosferą – ploną labai išretėjusį išorinį dujinį sluoksnį, sveriantį apie 25 tūkst. kg (tiek, kiek septyni automobiliai). Egzosferą suformuoja natūraliai iš uolienų išsiskiriančios, meteoritų išmuštos dujos arba Saulės elektringos dalelės, atsimušusios į Mėnulio paviršių.

Mėnuliui skriejant aplink Žemę, Saulė kiekvieną naktį apšviečia skirtingą  jo plotą, pasakojo astronomė ir vaizdžiai, detaliai išaiškino klausytojams, kaip vyksta Mėnulio fazių kaita. Lietuviai išskiria keturias Mėnulio fazes, o anglakalbėse šalyse jų priskaičiuojama aštuonios.

Taip pat paskaitoje dr. R. Minkevičiūtė klausytojus supažindino su Mėnulio vidine struktūra ir chemine sudėtimi, paaiškino, kodėl ir kaip vyksta Mėnulio užtemimai, pristatė Žemės ir kitų planetų palydovų atsiradimo teorijas. 

Supažindindama su kitų planetų „mėnuliais“, astrofizikė papasakojo apie Marso palydovus Deimą ir Fobą, dar 1610 m. G. Galilėjaus atrastus didžiausius ir šiuo metu geriausiai ištyrinėtus Jupiterio palydovus (Europą, Ijo, Ganimedą ir Kalistą). Jos teigimu, mokslininkus itin domina po ledu skysto vandens turintys planetų palydovai, tokie kaip Europa, nes juose gali egzistuoti gyvybė. Iš Saturno palydovų mokslui įdomiausi yra Titanas ir Enceladas. Pro pastarojo ledinę plutą trykšta skysto vandens geizeriai. Titano, kaip ir Žemės, paviršiuje yra vandenynų, upių ir ežerų, tik juose telkšo ne vanduo, o metanas-etanas. Titanas turi labai storą atmosferą, sudarytą, kaip ir Žemės atmosfera, iš azoto.

 

Smagu, kad mokslininkės pasakojimo mokiniai klausėsi susikaupę ir susidomėję (sutelkti dėmesį ir save motyvuoti jiems padėjo fizikos mokytojos Alminos Martūnienės parengti ir prieš paskaitą visiems išdalyti klausimynai). Pabaigoje visi drauge bandė atsakyti į klausimą, kodėl mums aktualu žinoti apie kitų planetų palydovus. Vienas iš atsakymų variantų – todėl, kad tolimoje ateityje į kurį nors iš jų žmonijai gali tekti persikelti gyventi.

Parengė LMA skyriaus „Mokslininkų rūmai“ vyriaus. specialistė Diana Lekevičienė
Renatos Minkevičiūtės paskaitos skaidrės
Mokyt. Alminos Martūnienės nuotrauka