Naujienos

Pasaulio ekonomikos tendencijos rusų ekonomisto akimis

2024 09 27

Rugsėjo 26 d. Lietuvos mokslų akademijoje prof. habil. dr. Igoris Lipsitsas skaitė paskaitą „Pasaulinė ekonomika artimiausių dešimtmečių perspektyvoje: naujausios tendencijos“. Joje lektorius pamėgino apžvelgti, kas lemia pasaulio ateitį. Nors ateitį prognozuoti sunku, tačiau esminės tendencijos kinta gana lėtai ir yra pastebimos. Dar paskutiniame XX a. dešimtmetyje tarp ekonomistų vyravo optimistinės nuotaikos. Jie tikėjosi sugebėsią efektyviai valdyti ekonomikos procesus. Deja, jie klydo. Visai neseniai Europos Centrinio Banko prezidentė Kristin Lagard (Christine Lagard) pareiškė, kad artėja didžiausia pastarojo šimtmečio ekonominė krizė. Kodėl situacija taip pakito ir kas lemia mūsų likimą bei valstybių ekonominę gerovę?

I. Lipsitso manymu, tai lemia technologijų kaita. Ekonomikos pažanga pradėjo itin sparčiai, eksponentiškai greitėti palyginti neseniai. Taip susiformavo galingiausių ir turtingiausių valstybių grupė. Tačiau pastaraisiais metais dėl technologijų difuzijos panašiu greičiu ima vystytis ir tokios valstybės kaip Kinija, Indija. Kaip bus toliau? Vieni tyrėjai mėgina prognozuoti procesus ekonomikoje, remdamiesi F. Brodelio (F. Braudel) ir G. Arigio (G. Arrighi) ciklų teorija. Jų manymu, pakilimus ekonomikoje lemia ekonomikos lyderis. Valstybė, kurioje tuo laikotarpiu investuoti labiausiai apsimoka. Iš pradžių tai buvo Italija, XVII a. estafetę perėmė Nyderlandai, po jų Didžioji Britanija. Dabartinio ciklo, kuris prasidėjo 1896 m., o baigsis apie 2040–2050 m. lyderis yra JAV. Tokios valstybės, pritraukdamos kapitalą, kartu kuria ir ekonomikos pasaulio taisykles. Dabar kalbama, kad Ameriką pakeis Kinija. Nors pastaruoju metu ši valstybė akivaizdžiai stiprėja, tačiau į lyderius žodžiais pretenduojanti Kinija iš esmės nenori ja tapti. Pavyzdžiui, paversti juanio konvertuojama valiuta. Mat norint tapti globaliu lyderiu, reikia pačiam laikytis taisyklių, vengti protekcionizmo, o komandinė Kinijos ekonomika labai nestabili.

Paskaitos dalyviai.

Ekonominę pasaulio evoliuciją mėginama aiškinti ir trumpesniais, 40–60 m. trukmės Kondratjevo ciklais. Juos lemia technologijų kaita (pavyzdžiui, geležinkelių tinklo išvystymas, naftos ir automobilių pramonė, informacinių technologijų plėtra ir pan.). Šiuo metu besiformuojantį šeštąjį Kondratjevo ciklą formuoja bio- ir nanotechnologijos, robotika, personalizuotos medicinos technologijos. Verta atsiminti, kad pagrindinė varomoji ekonomikos jėga – pelno siekis. Nesvarbu, ar tai būtų žmonės, ar korporacijos.

Norint kuo geriau suvokti, kas mūsų laukia, reikia įvertinti, ar technologijos procesas spartėja, ar lėtėja. Vieni ekspertai, tokie kaip Rėjus Kerzvailas (Ray Kurzweil) tvirtina, kad spartėja. Mašinos pačios save ims tobulinti ir kurti, o civilizacija po kelių dešimtmečių pasieks singuliarumo tašką. Tačiau I. Lipsitso manymu, tai gresia galutiniu žmonijos skilimu į visagalį elitą ir pavergtuosius, kaip H. G. Velso (H. G. Wells) romane „Laiko mašina“.

Džonatanas Hiubneris (Jonathan Huebner) veikale „Mokslo ir technologijų istorija“ teigia priešingai. Inovacijų pikas buvo pasiektas 1873 m. ir nuo to laiko nuolat mažėja. Naujas technologijas kurti vis sunkiau, nors investicijos į mokslą auga. Viena vertus, todėl, kad žmonių skaičius pasaulyje labiausiai auga besivystančiose šalyse, kurių galimybės inovuoti ribotos. Jų gyventojai praktiškai neprisideda prie bendros technologijų pažangos. Pasaulyje dominuoja šalys talentų „koncentratorės“: JAV, Šveicarija, Švedija, Jungtinė Karalystė, Pietų Korėja, Singapūras, Vokietija. Tačiau tai ne vienintelė priežastis.

Prof. habil. dr. Igoris Lipsitsas bendrauja su renginio dalyviais.

Tad kodėl nesulaukiame tokių žadėtų proveržio technologijų kaip valdoma termobranduolinė reakcija, efektyvi atsinaujinanti energetika ar pagaliau ekonomiką iš esmės keičiančios dirbtinio intelekto technologijos? Lektorius pateikia paradoksalų atsakymą: inovacijos dabar nėra labai reikalingos. Šiuolaikiniame kapitalizme esminis yra vengiančių rizikos vadybininkų vaidmuo. Kadangi korporacijų akcininkai reikalauja iš jų pelno, jas valdantys samdomi vadybininkai nesuinteresuoti diegti inovacijas. Nežinia, kuri iš jų pasiteisins. Kitaip sakant, liberaliajame kapitalizme dominuoja trumpalaikės strategijos – noras kuo greičiau ir daugiau uždirbti. I. Lipsitsas priminė, kad panašiai elgdavosi ir Sovietų Sąjungos gamyklų direktoriai. Jie vengė naujovių kaip velniai kryžiaus, nes jos grasino sutrikdyti sklandų gamybos procesą. O tai reiškė papeikimą arba atleidimą iš darbo.

Negana to, didžiosios Vakarų korporacijos save žlugdo ir kitaip, naudodamos akcijų išpirkimo (buy-back) modelį. Gautą pelną jos skiria ne inovacijoms diegti, bet superka savo akcijas, taip kuriam laikui padidindamos kapitalizaciją ir pelną. Deja, taip prarandamas konkurencingumas, o jų vertė vis tiek ima kristi. Pavyzdžiui, bendrovė „Intel“ akcijoms supirkti išleido 240 mlrd. dolerių, bet jos vertė vis tiek sumažėjo net 2,5 karto, iki 100 mlrd. dolerių. Panašus likimas ištiko „Cisco“, „IBM“. Šiuo pragaištingu keliu dabar žengia „Apple“. Dar blogiau, kad toks godumas ir trumparegiškumas sukelia technologines katastrofas, kuo pastaruoju metu liūdnai pagarsėjo „Boeing“. Taupymas saugumo sąskaita baigėsi lėktuvų katastrofomis ir keleivių žūtimis. Tai dar kartą patvirtina tiesą, jog verslo laisvė be atsakomybės ir valstybės ar visuomenės kontrolės virsta anarchija, pavojinga visuomenei.

Renginio akimirka.

Inovacijų kūrimo ir diegimo priešu gali tapti net rinkodara. Vadybininkai išmoko mums labai gerai pardavinėti senus ar šiek tiek atnaujintus produktus. Vartotojai įtikinami nuolat pirkti, tarkime, naujų modelių telefonus, pasitelkus „mados“ sąvoką. Be to, norą inovuoti stabdo globalizacija, kadangi pelną galima itin padidinti, tiesiog perkėlus gamybą į pigesnes šalis (šis triukas anksčiau sutaupydavo net iki 70 proc. lėšų). Bet ir tai ne pabaiga. Technologinę pažangą stabdo net universitetai. Juose dirbantys milijonai mokslininkų sukuria daug straipsnių, bet ne inovacijų. Pavyzdžiui, darbo našumas JAV augo iki 2010 metų, tačiau mokslininkams persikeliant į universitetus, jis sumažėjo net keturis kartus. Jausdami šį verslui tinkamų idėjų deficitą, kai kurios verslo įmonės, bendrovės pasaulyje imasi atgaivinti mokslo laboratorijas.

Lektorius reziumavo pranešimą teigdamas, kad pasaulyje tiesiog nebeliko ekonominės pažangos variklių. Mūsų laukia tolesnis technologinės pažangos lėtėjimas, ir prie to neabejotinai prisidėjo pandemija bei karas Ukrainoje, kurį pradėjo Rusijos federacija. Kariniai konfliktai reikalaus dar daugiau lėšų. Todėl, kalbant apie Europą, kiekvienai valstybei būtina kurti savas antikrizines ekonomikos vystymosi strategijas.

Parengė dr. Rolandas Maskoliūnas, vyriaus spec. ryšiams su visuomene
Virginijos Valuckienės nuotraukos

PROF. HABIL. DR. IGORIO LIPSITSO PRANEŠIMO SKAIDRĖS

PASKAITOS VAIZDO ĮRAŠAS

GALERIJA