Naujienos

Renginių ciklas „Profesorius ir jo mokykla“: dainininkės Irenos Laurušienės pagerbimo vakaras Lietuvos mokslų akademijoje

2024 10 02

Lietuvos mokslų akademijos (LMA) skyrius „Mokslininkų rūmai“ rudens sezoną pradėjo renginiu plačiajai visuomenei iš ciklo „Profesorius ir jo mokykla“. Rugsėjo 25 d. vyko jubiliejinis vakaras „Sveikinu gyvenimą“ žymiajai dainininkei, sopranui, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) profesorei Irenai Laurušienei pagerbti. Pradėdama renginį skyriaus „Mokslininkų rūmai“ vadovė Aldona Daučiūnienė paminėjo, kad profesorė ne tik pati užsiėmė aktyvia koncertine veikla, bet ir dalijosi savo žiniomis bei patirtimi su gausiu būriu mokinių, kurie dabar dirba ne tik Lietuvoje, bet ir pasklidę po platųjį pasaulį. Gausiai susirinkę klasikinės muzikos gerbėjai dabar turėjo galimybę jų pasiklausyti. A. Daučiūnienė pristatė renginio vedėjus, atskleisiančius talentingos dainininkės, pianistės ir pedagogės gyvenimo bei kūrybos kelią. Tai kitos dvi ryškios asmenybės. Viena jų – kultūrologė, pianistė, daugelio monografijų apie kompozitorius, atlikėjus, dainininkus autorė Rita Aleknaitė-Bieliauskienė (ji yra parašiusi ir monografiją apie prof. I. Laurušienę „Dainuok“). Daug komplimentų jubiliatei pažėrė jos kolega – visų mylimas operos solistas, įžymusis bosas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, LMTA prof. Vladimiras Prudnikovas, taip pat turintis daug studentų, dainavusių šioje scenoje.

Profesorę garbingo jubiliejaus proga LMA vardu pasveikino LMA viceprezidentas Zenonas Dabkevičius ir palinkėjo dar daug kūrybinės sėkmės, naujo įkvėpimo ateities darbams, pasidžiaugė, kad tokie puikūs renginiai organizuojami Mokslų akademijoje.

Viceprezidentas Zenonas Dabkevičius, Aldona Daučiūnienė (kairėje) sveikina prof. Ireną Laurušienę.

Koncertas prasidėjo I. Laurušienės garso įrašu. Vytauto Laurušo „Koncerto balsui ir styginių kvarteto“ IV dalis priminė lakų, gražaus tembro sopraną, puikų sunkaus muzikinio teksto intonavimą, emocijų virpesius. I. Laurušienė (daugeliui Lietuvoje pažinta kaip Argustienė) daugiau nei du dešimtmečius dirbo Valstybinėje filharmonijoje. Kiekvieną mėnesį padainuodavo mažiausiai 20 koncertų. Renginį vedusi prof. R. Aleknaitė-Bieliauskienė savo sveikinimą susiejo su M. K. Čiurlionio tekstu apie rudenį, atnešantį ne tik liūdesį, bet ir brandą, kuri, einantį gyvenimo keliu žmogų apšviečia kaip saulė, teikianti pilnatvės jausmą, draugystę, namus, kupinus kūrybos, artimųjų, svečių ir mokinių.

 
Kalba prof. Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.

Prof. V. Prudnikovas, sveikindamas profesorę kolegų LMTA dainavimo katedros vardu, paminėjo, kad jubiliatė yra žmogus, spinduliuojantis nepaprastą vidinę jėgą, persiduodančia ir jos mokiniams, padedančią ateityje jiems surasti savo gyvenimo kelią. Tarp daugybės profesorės auklėtinių dainininkų taip pat pedagogas V. Prudnikovas vardijo I. Laurušienės buvusius mokinius – dabar garsius orkestrų, chorų dirigentus: Modestą Pitrėną, Martyną Staškų, Dainį Puišį, Rolandą Aiduką ir kitus. Jis paminėjo, kad jubiliatė gyveno šalia teatro vadovo, turtingo, talentingo kompozitoriaus V. Laurušo ir užklausė, „ar ji buvusi kompozitoriaus mūza, ar inspiravusi kūrinių atsiradimą?“ Profesorė patvirtino, buvusi jo mūza ir yra atlikusi specialiai jai parašytų gana sudėtingų kūrinių, tokių kaip „Koncertas balsui su styginių kvartetu“, „Kantata balsui su styginių kvartetu“. Tai buvę sudėtingi kūriniai dainininkams, turintiems stiprų balsą ir gerą klausą. Kultūrologė R. Aleknaitė-Bieliauskienė, gausiai iliustruodama skaidrėmis, priminė p. Irenos gyvenimo kūrybos kelią, kuris prasidėjo dar vaikystėje. Renginio vedėja jubiliatės talentą apibūdino kaip ypatingą, apdovanotą puikiais įgymiais: absoliučia klausa, gražaus tembro sopranu, jautria intuicija, ryškiu temperamentu, vis nepatenkinamu smalsumu. „Visą keturių dešimtmečių kūrybinę biografiją ją kankinęs žavintis žinių troškulys. Irena Jakubėnaitė (Laurušienė) ruošėsi būti pianiste. Mokėsi Kaune, Juozo Naujalio muzikos mokykloje, vėliau, 1963 m. baigė Juozo Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje doc. Eugenijos Matiukienės fortepijono klasę. Trejus metus studijavo Lietuvos konservatorijoje, prof. Jakovo Ginzburgo fortepijono klasėje. Nelemta autoavarija privertė gyvenimo kelią pergalvoti. Didelę įtaką jos pasirinkimui keisti profesiją turėjo pedagogė Ona Kavaliauskienė, kuri paskatino ją dainuoti ir mokytis jos mokyklos vokalo subtilybių. Tad 1969–1971 m. studijavo Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniosios muzikos mokyklos Dainavimo skyriuje, doc. O. Kavaliauskienės klasėje. Studijas tęsė ir Lietuvos konservatorijoje. Jai visko buvo mažai. To laikotarpio studentai neturėjo galimybių stažuotis užsienio šalyse. Sėkmė lydėjo tuos, kurie gaudavo nukreipimą stažuotėms Maskvoje, tuomečiame Leningrade. Maskvos Piotro Čaikovskio konservatorijoje I. Laurušienė studijavo prof. Ninos Dorliak ir Hugo Tico bei kitų profesorių klasėse“, – pasakojo R.Bieliauskienė. Jubiliatė papasakojo, kad O. Kavaliauskienė buvo sukaupusi didelę fonoteką, joje reikšmingą vietą užėmė retai atliekami kūriniai. Irena Jakubėnaitė tapo dainininke. „Absoliuti klausa, puikus muzikinis išsilavinimas leido Irenai sukurti išskirtines V. Laurušo „Koncerto balsui“, kantatos „Liepsnoja naktis“ interpretacijas. Jos buvo puikiai įvertintos JAV, Lenkijoje, Rusijoje ir kituose kraštuose. Įrašyti lietuvių kompozitorių Stasio Vainiūno, Algimanto Bražinsko, Vytauto Laurušo kūriniai, kuriuos ji rengė su autoriais ir dainuodavo susitikimuose su gausia klausytojų auditorija visoje Lietuvoje“, – vardijo R. Aleknaitė-Bieliauskienė.

Susidomėję rengino klausytojai.

Kaip koncertuojanti dainininkė I. Laurušienė sukaupė didelį koncertinį repertuarą – per 2 500 koncertų. Ypatingą dėmesį skyrusi lietuvių kompozitorių muzikai, aktyviai dalyvavusi Lietuvos kompozitorių sąjungos renginiuose, kompozitorių autoriniuose koncertuose. Daug metų prof. I. Laurušienė rengė jaunus dainininkus, būsimus pedagogus. Kaskart prieš save matė tik asmenybės pradmenis. Diagnozuodavo ir pradėdavo dirbti. Kartu su kitu patyrusiu pedagogu prof. V. Prudnikovu, kalbinama profesorė atskleidė svarbiausius menininkui reikalingus bruožus: „Labai svarbus dalykas išmokyti mylėti muziką. Dainininko profesija ypač sunki, nes tai – kūno, psichikos, intelekto, dvasinės stiprybės, atkaklaus charakterio, užsispyrimo, darbštumo, įvairiapusės ištvermės kuriama harmoninga sandrauga. Laiko reikalaujantis ugdymo procesas. Pradedančiam dainuoti reikia laiko, gerų empatiškų santykių, kad žinias studentas perimtų intelektu, dvasinėmis pagavomis ir jos taptų dainininko savastimi. Jauniems menininkams ypač svarbus nepaliaujamas darbas. Jis iš pedagogo reikalauja ne tik tvirto charakterio, bet ir sinerginių santykių su ugdomuoju. Jautrumo, pagarbos ir reiklumo. Kantrybės, ugdančios toleranciją, gebėjimo dirbti su tinginiais, ir su besistengiančiais, ir su neimliais studentais. Ne vieni iškilaus pedagogo klasėje praleisti studento metai išugdo tikrą abiejų bendrystę, jau vėliau pasireiškiančia malonia artimo žmogaus jausena. „Mes susitikome, kad aš tau atiduočiau visą savo išmintį, visas žinias ir meilę, – toks šūkis virš dainavimo mokytojo durų“, – jie išvardyti ir renginio vedėjos knygoje „Dainuok“.

Dainuoja jaunių choras „Cantus gracilis“.

Tokia didele meile ir bendryste alsavo šis iškilmingas renginys. I. Laurušienės pagerbimo vakare dalyvavo daugybė jos mokinių ir atliko šventinę programą. Jos mokinio, LMTA doc. mokytojo eksperto Rolando Aiduko, dabar vadovaujančio ir diriguojančio Vilniaus muzikos mokyklos „Lyra“ jaunių chorui „Cantus gracilis“, (chormeisteris Evaldas Steponavičius, koncertmeisteris Patrikas Radzevičius) dainomis buvo padėta koncertinė renginio dalis. Skambėjo: Vytauto Laurušo „Ežerų krašto daina“, Antano Drilingos eilės ir V. Laurušo. harm. lietuvių liaudies daina „Kai linelius sėjau“. Scenoje juos keitė jau garsios profesorės mokinės: Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistė Julija Stupnianek, kartu su koncertmeistere Giedre Muralyte atlikusi Franco Leharo Vilijos dainą iš operetės „Linksmoji našlė“ ir Fransesko Paolo Tosčio „Tavo lūpos“. Iš Airijos atvyko buvusi profesorės studentė Jurgita Čepkauskė, kuri puikiai padainavo du kūrinius: Džordžo Geršvino „Vyras, kurį myliu“ ir Leonardo Bernstaino „Jaučiuosi žavinga“ iš miuziklo „Vestsaido istorija“, akompanavo Virginija Blotnienė. Dvi nuostabias Edvardo Grygo dainas „Gulbė“ ir „Myliu tave“ padainavo iš Lenkijos atvykęs profesorės kolega Vroclavo muzikos akademijos prof. Bogdanas Arturas Makalis (Bogdan Artur Makal) (bosas-baritonas), akompanavo Virginija Blotnienė.

Profesorė su koncerto dalyviais.

Iš Rumunijos muzikinio teatro atvykusi dar viena prof. mokinė Eglė Chişiu (sopranas) artistiškai atliko F. Leharo Džiuditos ariją „Mano lūpos bučiuoja karštai“ iš operetės „Džiudita“ ir Džordžo Grigorijaus Ivanovič ariją „Musica“ iš operetės „Dunojaus bangos“. Puikiai dainavo Evelina Volotkovič, kartu su koncertmeistere Giedre Muralyte atlikusios klasikinės muzikos kūrinius. Jaudinančiai ir įspūdingai koncertą užbaigė du chorai: Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos dainų ir šokių ansamblis „Šviesa“, vadovaujamas prof. mokinės Jolantos Kisielytės-Sadauskienės, ir jaunių choras „Cantus gracilis“. Jie atliko Gedimino Kalino aranžuotą lietuvių liaudies dainą „Šią naktelę per naktelę“, taip pat emocingai sugiedojo Galinos Savinienės ir Justino Marcinkevičiaus dainą „Lietuva“.

Finalinė ansamblio „Šviesa“ daina.

Iki širdies gelmių sujaudinta publika nuoširdžiai dėkojo vakaro dalyviams, gausiai apdovanodama juos aplodismentais ir gėlėmis.

Turiu vilties, kad tokie vakarai paskatins ir kitų mokslo sričių profesorius pasidalyti su visuomene savo ir mokinių pasiekimais.

Parengė LMA skyriaus „Mokslininkų rūmai“ vadovė Aldona Daučiūnienė
Virginijos Valuckienės nuotraukos

GALERIJA