Naujienos

Rašymas yra džiaugsmas: akademikės Viktorijos Daujotytės naujos knygos sutiktuvės

2024 10 08

Spalio 3 d. Lietuvos mokslų akademijos (LMA) salėje šurmuliavo žymios literatūros tyrinėtojos, rašytojos, dėstytojos, akademikės Viktorijos Daujotytės gerbėjai, per lietų atskubėję į jos naujosios knygos „Kai rašai, nebijai. Autobiografiniai tekstai“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) sutiktuves. LMA skyriaus „Mokslininkų rūmai“ kartu su Humanitarinių ir socialinių mokslų skyriumi surengtose sutiktuvėse netrūko ryškių asmenybių: dalyvavo literatūros kritikas, Nacionalinės kultūros premijos laureatas Valentinas Sventickas, akademikai Jūratė Sprindytė ir Vytautas Martinkus, autorės doktorantė dr. Jurgita Raškevičiūtė-Andriukonienė.

 
Iš kairės: dr. Jurgita Raškevičiūtė-Andriukonienė, akad. Vytautas Martinkus, akad. Jūratė Sprindytė, Valentinas Sventickas ir akad. Viktorija Daujotytė.

Renginio vedėjas V. Sventickas, tardamas įžangos žodį, pažymėjo, kad šiandien pristatoma nepaprasta knyga. „Tokia „deimantinė“, galima sakyti, knyga, nes nuotraukas joje sudėliojo Deimantė Ribakovienė, o redagavo Deimantė Kukulienė.“ Ši didelė knyga esanti apie gyvenimą ir gyvenimus. Daug kas joje reikšminga. Viktorijos pasakojimai apie vaikystę, paauglystę kai kuriais atvejais tiesiog stulbina. Kaip ji nuo pat vaikystės viską matė, girdėjo, fiksavo, įsiminė. Fiksavo namus, aplinką, medžius, upelius, šeimą, giminę. „Sužinojome, kad ji – iš kilmingųjų giminės. Jau vaiko metais Viktutė, o paskui Viktorija, pajautė, kad jai yra lemta kažin kokia misija, dėl to ir fiksavosi viskas atmintyje ir veikloje. Nepaprastai reikšmingas motyvas yra sugyvenimas su gamta. Ir kartu ji jau penkerių metų mokėjusi kai kuriuos svarbiausius lietuvių poezijos tekstus – Zauerveiną, Kudirką, Maironį, Vaičaitį. Čia jau motinai reikėtų dėkoti. Šioje knygoje iškyla nuostabi ir turtinga dvasinio turinio asmenybė, net nežinočiau, su kuo galėčiau palyginti“, – prisipažino literatūrologas. Literatūroje esą įvairiais etapais būna tokių ryškiausių asmenybių, dažniausiai iš poetų arba iš prozininkų, dramaturgų. Visų akiratyje dabar esąs tas retas atvejis, kai šiuolaikinio literatūrinio gyvenimo ryškiausias asmuo yra literatūros tyrinėtoja, pati rašytoja, dėstytoja, labai žymi asmenybė – taip daugelis čia susirinkusiųjų ją ir suvokia. V. Sventickas paprašė autorę pakomentuoti neįprastą knygos pavadinimą.

 
Valentinas Sventickas ir akad. Viktorija Daujotytė.

V. Daujotytė, dėkodama visiems susirinkusiesiems, sakė jaučianti, kad su visais esąs kažkoks ryšys, kitaip gi nebūtų atėję. „Valentinai, bet ko būtų vertas knygos pavadinimas, jeigu jis būtų įprastas arba žinomas?“ – retoriškai klausė autorė. „Reikia kažkaip išsprūsti, išeiti iš to, kas yra žinoma, iki nuobodumo žinoma. Bet yra ir kita pusė. Tikrai, šiame pavadinime yra gyvo turinio. Rašymas yra tarsi dvasinė terapija. Net esu sau pasakiusi pabaigtu sakiniu, kuris skamba taip: išlaisvink savo praeitį ir būsi laisva, kad neliktų ten to, kas labai slegia, dėl ko labai sunku, išlaisvink. Ir būsi pasiekusi tą laisvę. Visi mes turime baimių, – kalbėjo knygos autorė. – Vienų tos baimės visiškai pasakytos, vienų gyvenimiškesnės, aiškesnės, visiems baugu dėl savo artimųjų, dėl tėvų, vaikų, brolių, seserų, draugų, bičiulių. Visi mes sergame, visiems mums reikia laidoti vieniems kitus, bet ta baimė yra viena iš žmogiškos egzistencijos sudedamųjų dalių. Kad ta egzistencija neišsikreiptų, tuoj pat turiu pasakyti – greta baimės budi džiaugsmas, baimės brolis, liūdesio brolis. Tai gal ir būtų galima parašyti jį paantraštėje, o rašymas yra džiaugsmas. Rašydami mes galime būti ten, kur kitaip būti negalime. Tą jau kažkaip žinau, tiesiog žinau. Jokiais kitais būdais aš nepatekčiau ten, kur mane įvedė raštas. Ir raštas ne tik tai, kad aš skrebenu su kuo nors, rašau kaip aš. Raštu aš įeinu į labai didelę, neaprėpiamą, begalinę, begalinio gylio rašančiųjų bendruomenę. Aš esu tenai – tarp jų“, – kalbėjo rašytoja.

 
Neblėstanti akademikės šypsena.

Vedėjas V. Sventickas teiravosi, ar autorė jau sulaukusi atsiliepimų apie knygą, apie gimimo datą. Taip, sulaukusi gražių atsiliepimų, o netiksli gimimo data todėl, kad toks buvęs sunkus karo metas, žmonėms rūpėjo kaip nors išgyventi. Nors gimusi 1944-ųjų gruodžio 23-iąją, buvusi užregistruota tik po 9 mėnesių – spalio 1 dieną.

Toliau kalbėję akademikai pasidalijo įdomiomis įžvalgomis apie šią išskirtinę, įdomią ir neįprastai parašytą autobiografiją, kokios dar nėra buvę lietuvių literatūroje.

 
Akad. Vytautas Martinkus.

Akademikas, rašytojas V. Martinkus pabrėžė, kad pasitinkame labai gražią knygą. „Pagaliau lietuvių autorės parašyta ilgai laukta intelektualinė rašytojo autobiografija. Knygos struktūra esanti intelektinė, puikus stilius, turtinga kalba, gili išmintis, ieškant žmogiškumo gyvenimo ištakų kiekviename mūsų ir visuose. Seni lituanistų lūkesčiai išsipildė su kaupu“, – kalbėjo akademikas. Pirmiausia jis atkreipė dėmesį į knygos dizainą. „Pirmieji lūkesčiai (mano, visų) pagal viršelio spalvas. Mėlyna: dangus, vanduo, taika, ramybė, harmonija, nuoširdumas, stabilumas, ištikimybė, vienybė, pasitikėjimas, tiesa, konservatyvumas, saugumas, švara, tvarka; bet ir šaltis, depresija, liga, skausmas. Balta: tyrumas, tvarka, išbaigtumas ir tobulumas (konservatyvumas). Nauja pradžia. Lapas, laukiantis, kol jame bus užrašyta istorija. Atveria kelius kūrybai. Geltona (aukso): dėmesys, komfortas, gyvybingumas, optimizmas, sukrėtimas, intelektas, laimė, energija. Visos trys susijusios su gana reikšmingais archetipais, kiekviena atkartoja tam tikrus simbolius – tvarką, išbaigtumą (tobulumą), energiją. Kitokie lūkesčiai – autorės vardo konotacijos: lituanistė (kilusi iš žemaičių bajorų giminės), literatūros filosofė, fenomenologijos „aistruolė“, literatūros teoretikė, lietuvių rašytojų moterų kūrybos ir gyvenimo tyrėja (feministė), o ir plačiau – kūrinių (tekstų) analitikė, mokytoja (tiksliau – pedagogė), daugialypio talento rašytoja – eseistė, poetė, prozininkė, kritikė etc. Profesorė, akademikė, visuomenės veikėja. Duktė, sesuo, žmona, močiutė. Skaitau, ir mano (kaip skaitytojo) lūkesčiai pildosi nuo įžangos, o jau tikrai – nuo skyriaus „Motina“. Pasirinktas tikslus pasakojimo  kamertonas: „<...> ką sakai apie motiną, sakai ir apie save. Jei ir nesakai“  (31 p.). Bet tekstas kaip polifonija, labai daug balsų, kiekvienas jų savitas, kiekvienas dera. Atsargūs, saikingi pažemaičiavimai. Motinos gyvenimas ir mirtis, mirtis ir gyvenimas, tėvo, vaikų, visos šeimos gyvenimas, Keiniškė, Pagirgždūtis, Pavandenė... Rugsėjo 25 d. motinai būtų 100. Švęsta be jos, bet jau parašyta ši knygos dalis. Visa knyga. „Ir vis dėlto – motinos mirtis yra katastrofa“ (158 p.). Rašytojas manęs, kad tai pats gražiausias, giliausias skyrius, tačiau, pasirodo, kad jauno žmogaus,

 
Susidomėję klausytojai.

abiturientės, mokytojos, pirmakursės rašytas „Dienoraštis“ jaudinąs dar labiau, nors atrodo „lengvas“ tekstas, bet turintis gilią prasmę, kuria atsiskleidžia knygos dramatizmas. Akademikas, analizuodamas knygą, ypač išskyrė skyrių „Ieškau Alkupio“. „Šitą skyrių skaičiau ir šiurpau ne nuo Kierkegorui reikšmingos, iki galo jo paties taip ir nepergalėtos baimės.Tai –stebuklingo literatūrinio teksto ir gyvenimo fenomenologinio prasmingumo skyrius. Čia autorė ir literatė, ir kalbininkė, ir etnografė, ir atminties archeologė, ir užmaršties gydytoja, ir patirties restauratorė. Daug kas. Čia ieškoma ne tik savęs bet ir kitų. Ieškoma Alkupio versmės, ieškoma visų gimtinės upių, upelių, upulėlių, intakų, pelkių, ežerų, vandenų... ūkų / rūkų krašto ribų. Ieškoma Daujočių giminės, ne tik savos giminės, bet ir kaimynų, ir pažįstamų kilmės, visos Žemaitijos, Lietuvos gyvasties. Čia ne tik istorija, bet ir mitologija, tikėjimas. Ieškoma žmogiškumo „sėkla“, humanizmo grūdas. Jis nuvalomas, išgryninamas, išdidinamas.“ Reziumuodamas V. Martinkus teigė, kad „naująja knyga autorės siekta (ir jai pavyko) įprasminti literatūrą kaip savo gyvenimą. Likimą, kuris pildosi, nes gyvenimas tęsiasi. „Turime knygą, kuri liudija, kaip svarbu, kad literatūra gali tapti ir gyvenimu, ir likimu.“

 
Dr. Jurgita Raškevičiūtė-Andrikonienė.

Dr. J. Raškevičiūtė-Andrikonienė atskleidė, kad skaitydama šią knygą, daug galvojusi apie jos struktūrą. „Man visą laiką buvo toks pojūtis, kad skaitydama imu vieną knygą po kitos. Kad šioje didelėje knygoje telpa keletas knygų, profesorės parašytų skirtingu metu iš skirtingų perspektyvų. Svarsčiau, ką profesorė po antrašte „Autobiografiniai tekstai“ slepia ir atidengia. Ji po pavadinimu paslepia visas įmanomas autobiografinio rašymo ir mąstymo formas, kokios tik yra. Nuo dienoraščio, laiškų, laiškų citatų, iki kitų asmenų portretų, savo autobiografijos. Į visas šitas knygas, kurios sudėtos šitoje vienoje knygoje, ji įpina vieną svarbiausių dalykų – tai nuolatinę refleksiją ir mąstymą, kas yra tie autobiografiniai tekstai, kaip jie pasidaro, ir kaip jie veikia, kaip juose dalyvauja ir kiti žmonės. Tų žmonių pasakojimai, su kuriais neišvengiamai esi susijęs. Klausydama pasisakančiųjų, kad čia yra profesorės autobiografija, netgi intelektualinė autobiografija, aš, vis dėlto galvoju, kad profesorė, tam tikra prasme, šioje knygoje kvestionuoja autobiografiją kaip stabilų pasakojimą, kuris, kai jau papasakoji tą gyvenimą, – jį ir turi. Jau dabar aišku, kad jis buvo toksai, esame tikri tuo pasakojimu ir turime autobiografinį naratyvą. Man atrodo, kad profesorė atskleidžia, jog tas autobiografinis pasakojimas yra pasakojimas visą gyvenimą. Taip, kaip tuo metu matau, taip, kaip tuo metu galiu parašyti apie motiną, apie save, apie seseris, taip tuo metu ir yra, tas tikras autobiografinis pasakojimas. Ir iš tikrųjų ta autobiografija gali būti pasakojama daugybę kartų, iš daugybės vietų, iš daugybės perspektyvų ir būsenų. Man atrodo, kad šitas daugialypis ir daugiabriaunis autobiografinis pasakojimas šioje knygoje ir atskleidžiamas. Šiuo požiūriu knyga ir yra tikrai unikali tarp mūsų autobiografinių tekstų, kuriuos matau šiek tiek optimistiškiau, negu čia buvo anksčiau kalbėta.“

 
Akad. Jūratė Sprindytė.

Knygą analizavusi akademikė J. Sprindytė prisipažino negalėjusi skaityti neutraliai, esą per daug asmeninių sankabų. Neįtikėtinai daug detalių iš jos senelių praeities ir jos pačios dabarties, todėl knygą skaičiusi su nebūdingu emociniu įsijautimu... Dar neatsivertusi knygos, pamačiusi ant rankos žiedelį, tokį jos mama turėjusi, o ji paveldėjusi ir šiandien bemūvinti. Viskas taip artima, pažįstama: „Ir bulvės su rūgpieniu vakarienei, ir daug kartų minima balta rožikė, ir jurgino gumbų kasimas, ir prielankumas kosmėjoms, ir akmenimis apdėti gėlių darželiai, ir tebeturiu savo mamos etažerę, kuri Viktorijos pagarbinta kaip pirmoji knygų saugykla, ir mūsų tėvų kapai Varniuose šalimais, o Lietuvių literatūros katedroje jie buvo kolegos dėstytojai. Bet artumas ne tik apčiuopiamas, faktinis. Privertė suklusti teiginys: „Turiu žemdirbių kultūros universumą“ (556 p.). Ir aš sutampu su jos priesaku: „Galiu gyventi tik Lietuvoje, esu jos pilietė visa širdim, paveldėjimo teise ir įsipareigojimo laisve“ (291 p.).


Rašytojos autografai gerbėjams.

Nustebinusi knyga. Netipiška. Apie save kalbama daugiausia per kitą, per kitus – pirmiausia motiną, brolius ir seseris, šeimos narius, mokytojus, vyrą Sodininką, mylėtus ir artimus žmones. Ne tiek apie save, kiek apie jauną idealų ir lūkesčių kupiną moterį. Ne tiek apie save, kiek apie Personą –  tai labai svarbus netikėtas dėmuo, ženklinantis distanciją. Persona – mįslinga atsitolinimo figūra, nedrįstu sakyti, kaukė, nors kartais ji būtina. Norėčiau akcentuoti kelis man esminius knygos momentus:  atvirumas, etinis matmuo, informacinis tirštumas, epochos vaizdas, tas demonų amžius (anot Sauliaus Šaltenio). Tame vaizde įsikomponuoja ir supratingas tvirtinimas: „Baigdama 18-us metus jau buvo pasirengusi kolaboravimui. Arba tam gyvenimui, kuris vienintelis ir tebuvo“ (610 p.). Taip, „Gyvenimas gyvenasi būsenomis, ką patiri, suvoki“ (652 p.). Čia prisimenu Marcelijaus Martinaičio „Mes gyvenome“, gyvenome kaip galėjome. Šitos autobiografijos / atsiminimų intencija – susitikti, padėkoti, atsiprašyti, įtekstinant išgelbėti, archyvuoti. Knyga pati sau autorecenzija, ji refleksyvi, savyje talpina apmąstymus, ir šitą mūsų šiandienos pristatymą, ir galimas būsimas recenzijas, viskas joje jau yra, tad kalbėti keblu, nes Viktorija žino, kas gali būti pasakyta, juk jau yra jos pasakyta. Nuo savo gamtoraščio-kraštovaizdžio-sielovaizdžio, nuo aukštųjų akimirkų iki ramios išminties paskutinėje knygos dalyje. Apibendrinant vienas Viktorijos sakinys – „Atmintis yra gyvenimo dauginimas“ (578 p.). Atsiminimai – daugeriopas padauginimas.“

Parengė LMA skyriaus „Mokslininkų rūmai“ vadovė Aldona Daučiūnienė
Virginijos Valuckienės nuotraukos

GALERIJA