Naujienos

Minint Reformacijos dieną LMA – nauja rašytojos, diplomatės Valentinos Zeitler knyga

Spalio 28 d. Lietuvos mokslų akademijos skyrius „Mokslininkų rūmai“ ir Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugija pakvietė Vilniaus visuomenę paminėti Reformacijos dieną. Pradėdamas renginį šios draugijos pirmininkas Donatas Balčiauskas paminėjo, jog tai neeilinis vakaras, nes Reformacijos diena švenčiama sutinkant naują rašytojos, diplomatės Valentinos Zeitler knygą.

Iš kairės: Donatas Balčiauskas, dr. Ingė Lukšaitė, dr. Jūratė Kiaupienė.

„Mikalojus Radvila Juodasis. Antrasis valdovo Aš.“ „Europoje reformacijos sąjūdis  prasidėjo  prieš 507 metus. 1517 m. spalio 31 d. prie Vitenbergo bažnyčios durų buvo kalamos 96 tezės, kurios kritikavo to meto katalikų bažnyčią. Tezių autorius buvo augustinų vienuolis Martynas Liuteris. Jis įžiebė tą fakelą, kuris nuvilnijo per Europą ir pasiekė Lietuvą. Lietuvoje oficialiai Reformacijos dieną pradėta minėti nuo 2017 m. Lietuvos Respublikos Seimui priėmus nutarimą, kad ją reikia įrašyti į atmintinų dienų sąrašą“, – teigė draugijos pirmininkas. Jis pabrėžė, kad tradiciškai jau 15-ą kartą draugija renkasi šiuose šviesiuose rūmuose, dėkojo LMA administracijai ir „Mokslininkų rūmų“ vadovei už pagalbą ir galimybę šią dieną švęsti tokioje nuostabioje aplinkoje. Džiaugdamasis, jog  „gražus Lietuvos istorikių žiedas rado laiko apsilankyti ir pasidalinti savo neįkainojamu žinių turtu“, draugijos pirmininkas pristatė vakaro dalyves: knygos autorę V. Zeitler, istorikes – LR Prezidento patarėją dr. Jolantą Karpavičienę, habil. dr. Jūratę Kiaupienę ir doc. habil. dr. Ingę Lukšaitę, ansamblio „Giesmė“ vadovę dr. Austę Nakienę, skaitovę Aldoną Daučiūnienę.

 
Iš kairės: dr. Jolanta Karpavičienė, Valentina Zeitler, Aldona Daučiūnienė.

Renginio vedėja J. Karpavičienė paminėjo, kad šiandien apie didžiavyrį bus kalbama iš moteriškos perspektyvos. Ji pasidžiaugė bendros kultūrinės patirties bendrakeleivių būriu, tikėdamasi, kad šis vakaras paliksiąs gilų emocinį įspūdį ir inspiruos naujiems atradimams. „Labai simboliška, kad Reformacijos dieną minime sutikdami knygą, dedikuotą vienai ryškiausių reformacijos sklaidos Lietuvoje asmenybių – Mikalojui Radvilai Juodajam. Jis buvo vienas iškiliausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės užsienio ir vidaus politikos, tarptautinės diplomatijos, ūkinės, socialinės šalies raidos, konfesinio, ideologinio, socialinio, mentalinio, kultūrinio gyvenimo veikėjų. Tai buvo Lietuvos didžiūnas. Šiandien jį galime prilyginti seimo pirmininko, užsienio reikalų ministro, ministro pirmininko pareigoms. Apie Mikalojų Radvilą Juodąjį šiandien dar neturime monografijos lietuvių kalba. Šio žmogaus biografija, gyvenimas, veiklos mastelis netelpa vieno žmogaus gyvenimo ribose. Per Radvilų istorinę veiklą ir išgyvenimus atsidengia daugiasluoksnė Lietuvos epocha. Turime tam tikrą prabangą iš 500 metų perspektyvos vertinti, kaip vieni ar kiti to meto žmogaus asmeniniai ir valstybiniai pasirinkimai turėjo įtakos Lietuvai. Tai labai įdomi asmenybė, kuri ir šiandien tebeturi įtakos ir negali nežavėti, nes atveria daug Lietuvos istorijos atodangų“, – kalbėjo istorikė. J. Karpavičienė  pristatė knygos autorę – diplomatę, turinčią labai didelį diplomatinės, politinės patirties bagažą, dirbusią Austrijoje, Ukrainoje, Šveicarijoje. Tai 9-asis jos romanas. Renginio vedėja teiravosi autorės, kas paskatino imtis plunksnos, kaip, pradėjusi nuo politologinių knygų, perėjusi prie istorinių romanų, atrado Radvilos temą, išdrįso imtis šios temos ir kokių tikslų siekė?

Kalba istorinio romano autorė Valentina Zeitler.

Knygos autorė pasidžiaugė, kad daugelis skaito jos knygas, kad jos patinkančios ir nesančios „migdomąja tablete“. Ji minėjo, kad neretai istorikai skeptiškai vertina istorinius romanus, nes mano, kad monografija labiau atspindi laikotarpį ir jame gyvenusius žmones. Autorė su tuo sutinkanti. Iš tiesų, yra didelis istorikų indėlis atrandant faktus, atkuriant šalies praeitį. Tačiau būtent istorikų monografijos ir paskatino imtis tokio žanro kaip istorinis romanas. „Aš niekada nedrįsčiau be istorikų palaikymo rašyti tokių knygų. Ypač knygas apie Jonušą Radvilą, kurias parašyti įkvėpė profesorė dr. Raimonda Ragauskienė. Ji kelis kartus skaitė, taisė, savo patarimais padėjo suvokti to laiko epochą. Tas pats pasakytina ir apie Radvilą Juodąjį. Jeigu ne mokslininkų istorikų R. Ragauskienės ir Aivo Ragausko paskatinimas, nebūčiau išdrįsusi rašyti šios knygos“, – atviravo autorė. Ją labai  domino istorinės asmenybės, užmirštos Lietuvoje, paniekintos arba nustumtos į šalį. Arba, jos manymu, nepakankamai deramai vertinamos. Pirmoji iš tokių buvusi karalienė Bona, nes rašytoja mananti, kad sukurtas karalienės nuodytojos įvaizdis neatspindi tos moters asmenybės. Dirbdama Vokietijoje autorė buvo susiradusi rotoprintu spausdintų daug nuobodžių monografijų apie minimą laikotarpį. Ji specialiai nuvažiavo į Darsi miestą, iš kurio atvyko karalienė Bona. Stengėsi parodyti ją visai kitokią asmenybę. Dabar daug kas keičiasi, kartu ir požiūris į žmogų. Jai norėjosi, kad į herojus mes pažvelgtume šiek tiek kitaip, gal kiek neįprastai. Kadangi vienos monografijos apie Radvilą Juodąjį nėra, tad teko rinkti po gabaliuką iš įvairių šaltinių. Autorė rėmėsi istorikių I. Lukšaitės, akad. Dainoros Pociūtės ir kitų mokslininkų knygomis, jų tyrinėjimais, šaltiniais. Iš jų daug sužinojo apie reformaciją, to laikotarpio švietimą, mokyklų kūrimą, apie Radvilą Juodąjį, apie popiežiaus nuncijų Lipomaną, jo kelionę į Lietuvą ir susidarė aprašomojo laikotarpio vaizdą. Autorė nuoširdžiai tikisi, kad  paskaitę istorinį romaną, kai kas galbūt atsivers ir monografiją. Kad klausytojai pajustų XVI  a. epochos dvelksmą, tarpusavio santykių sudėtingumą, teksto grožį, skaitovė A. Daučiūnienė paskaitė kelias šio romano ištraukas. Didžiulė epocha jose įgauna konkretų pavidalą, spalvas, atsiskleidžia, kokiomis aplinkybėmis veikė žmonės, kokie buvo to meto geopolitiniai santykiai, kaip moters asmeninis gyvenimas buvo aukojamas dėl valstybės gerovės.


Iš kairės: Donatas Balčiauskas, dr. Ingė Lukšaitė, dr. Jūratė Kiaupienė.

Habil. dr. I. Lukšaitė, dalindamasi savo įžvalgomis apie reformaciją ir naująjį romaną, priminė, kad  ji reformacija pradėjo  domėtis prieš 60 metų. Tuomet jos diplominio darbo vadovas yra sakęs, kad gali neužtekti medžiagos šiam darbui. Ir net šviesiausiose svajonėse ji negalėjo įsivaizduoti, kad šiandien kalbėsime apie istorinį romaną, skirtą Radvilai Juodajam. Per 60 metų įvyko nemažai pokyčių. Romanas viską sutelkia į vieną vietą. Mokslininkė labai džiaugiasi, kad dienos šviesą išvydo tokia deramai parašyta knyga. „Tikriausiai esame pripratę prie detektyvų, greito siužeto, greitai besikeičiančių vaizdų. Šis romanas kitoks. Detektyvų mėgėjui jo tekstas bus per lėtas. Tačiau jis labai nuoseklus, gilus, ramus, ir  ta ramybė yra reikalinga šitam romanui. Radvila gyveno daugelio kultūrinių vulkanų laikotarpiu. Iš esmės keitėsi požiūris į daugelį kultūrinių reiškinių. Radvila Juodasis buvo istorinės nuojautos gigantas. Daugybę dalykų jis darė labai drąsiai. Pirmiausia įžvelgė reformacijoje galimybes modernizuoti valstybę ir jos visuomenę. Tai nebuvo taip paprasta, nes protestantai evangelikai šioje Europos dalyje buvo vadinami eretikais. Nebuvo netgi teritorijos, kur jie būtų jautęsi šeimininkais“, – pasakojo istorikė. – „Radvilai labiausiai rūpėjo Lietuvos valstybė, o ji negalėjo išsilaikyti, turėdama archajišką struktūrą ir atsilikusį švietimą. Jis tikėjo didelėmis galimybėmis reformavus bažnyčią. Mikalojus Radvila Juodasis buvo labai drąsus žmogus ir politikas.


Kalba habil. dr. Ingė Lukšaitė.

Aplinkos kontekstas, laiko dvelksmas skatino reformą. Suvokdamas spaudos galią jis įsteigė spaustuvę, norėjo, kad Biblija būtų prieinama daugeliui. Žinoma, jo Biblijos leidinys buvo per daug prašmatnus, tad ne kiekvienas galėjo jį įsigyti. Nuo to laiko LDK nuolat veikė spaustuvė. Radvila suvokė – turi pakisti bažnyčios hierarchija, kad ją pasiektų pasauliečio mintis, demokratijos elementai. Šis turtingas didžiūnas laikėsi nuomonės, kad bažnyčioje gali būti sinodinė santvarka, kurioje balsą turi ir pasauliečiai. Jo drąsa keisti visuomenės mentalitetą per bažnyčią, reformaciją, tikėjimą buvo labai aistringa. Svarbus jo atsakymas popiežiaus nuncijui Lipomanui. Visi postulatai, surašyti šiame laiške, jo gyvenime buvo realizuoti“, – teigė istorikė I. Lukšaitė. – „Lipomanas buvo pratęs, kad prievarta galima viską sutvarkyti, nes daugelyje valstybių – Italijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje veikė inkvizicija. Radvila jam atrašė, kad „pas mus šitaip reikalai nesprendžiami. Reikia išsiaiškinti ir argumentuoti.“ Tuo metu ir Lietuvoje norėta įsteigti inkvizicijos teismą, bet Radvila griežtai tam pasipriešino. Būtent reformacija pravėrė duris daugybei kilmingųjų, pasiturinčiųjų. Daugelyje Europos šalių kovinga pozicija buvo paversta bendrybių ieškojimu – svarbu ne kas skiria, bet kas jungia. Šios knygos ramus tonas ir veda tuo keliu. Bandoma ramiai suprasti, kas ir kaip tada buvo ir kiek tai mums yra svarbu. Ši autorės kryptis man yra labai priimtina. Antra vertus, pasakojimas gerai atspindi laikotarpį ir  viskas sutelkta vienoje knygoje. Ši knyga ir praplečia akiratį, ir kartu mus moko,“ – teigė mokslininkė.

Gausus skaitytojų būrys.

Pasak istorikės habil. dr. Jūratės Kiaupienės, Radvila Juodasis yra jos mylimiausias istorijos veikėjas, imponavęs daugeliu politinių veiksnių. Vis dėlto didžioji vertybė jam buvusi Lietuvos valstybė ir tai pabrėžiama daugybę kartų. „Jis vykdė savo politiką valstybės labui. Vienas tokių pavyzdžių – Livonija, kuri Europoje buvo labai viliojantis kąsnelis. Nesugebėdama išsilaikyti kaip vienetas ji byrėjo. Prasidėjo Livonijos skaidymo iniciatyvos iš šalies. Ir čia Radvila rado vietą Lietuvai, nes Lietuvos interesas jam visada buvo prioritetas. Kitas pavyzdys – Andrejus Kurskis, carui artimas žmogus, kuris, susipykęs su caru, pabėgo į LDK. Radvila ėmėsi globoti A. Kurskį, nes matė, kad per jį gali išeiti į didžiulę naują LDK erdvę – Rusiją, kurią A. Kurskis gerai pažinojo. Radvila pasižymėjo puikia politine nuojauta, valstybei reikalinga savybe. Lietuvos interesas visada Radvilai buvo prioritetas,“ – teigė pranešėja. Ji pasveikino autorę su puikia knyga, parašyta lengva ir gražia kalba, prieinama labai plačiai auditorijai. Ji palinkėjo rašytojai ir ateityje rašyti naujas knygas. Juo labiau kad sutiktuvėse dalyvavo įvairių kartų klausytojai, tarp brandaus amžiaus žmonių buvo ir jaunimo, Vilniaus Martyno Mažvydo gimnazijos moksleivių, atėjusių su savo vėliava. Tikėtina, kad jie perskaitys šią įdomią knygą.

Parengė LMA skyriaus „Mokslininkų rūmai“ vadovė Aldona Daučiūnienė
Virginijos Valuckienės nuotraukos

GALERIJA