Naujienos

Klystkeliais prestižinės profesijos link?

2025 01 09

Sausio 8 d. Lietuvos mokslų akademijoje (LMA) vyko konferencija „Amžinoji reforma – ar ne laikas leisti mokytojui ramiai dirbti?“, kurioje dalyvavo Respublikos Prezidento patarėja dr. Jūratė Litvinaitė, švietimo, mokslo ir sporto ministrė Raminta Popovienė, Lietuvos Respublikos (LR) Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkė Vaida Aleknavičienė, akademikai, gimnazijų direktoriai, Vilniaus universiteto (VU) specialistai, mokytojai ir kt. Konferenciją pradėjo LMA Humanitarinių ir socialinių mokslų skyriaus pirmininkas akad. Vytautas Nekrošius, pakvietęs tarti sveikinimo žodį LMA viceprezidentą Zenoną Dabkevičių.

Iš kairės: LMA Humanitarinių ir socialinių mokslų skyriaus pirmininkas akad. Vytautas Nekrošius, LR Švietimo, mokslo ir sporto ministrė Raminta Popovienė ir LMA viceprezidentas Zenonas Dabkevičius.

Sveikinimo kalboje Respublikos Prezidento patarėja dr. Jūratė Litvinaitė pabrėžė, kad visi esame kolegos. Be mokytojų vargiai būtume tuo, kuo esame. Būtent mokykloje susiformuoja mūsų socialinis pavidalas. Mokykla kuria visuomenę ir jos kultūrą. Vaikai stebi mokytojus, todėl mokykla turi būti pavyzdžiu jaunajai kartai. Ji linkėjo nerasti vieno sutarimo. Nes mokiniai ir mokytojai turi būti visokie. Bet reikėtų susitarti, kad mokykla, mokytojai, mokiniai turi išlikti gyvi, nerobotizuoti. Ir svarbiausia – išlikti žmonėmis.

Kalba LR Prezidento patarėja dr. Jūratė Litvinaitė.

Švietimo, mokslo ir sporto ministrė Raminta Popovienė sakė, kad nuolatinis kitimas kartais visus išbalansuoja ir išblaško. Tačiau to negalime išvengti jokioje srityje. Tenka eiti koja kojon su technologijų pažanga. Kita vertus, turime suvokti, kad pamatiniai švietimo dalykai negali taip dažnai kisti. Turime sau atsakyti, kokie tie pamatiniai dalykai, kokį norime matyti mokytoją? Kiek galime duoti jam laisvės kūrybai? Į šiuos klausimus tikimės sulaukti įžvalgų. Svarbu rasti ir atsakymą, kaip pritraukti jauną žmogų, kad jis rinktųsi mokytojo profesiją. Visi turime šiandien apie tai kalbėti. Priemonių yra nemažai, tačiau problema toli gražu neišspręsta. Mokytojai turi jaustis saugūs, turėdami reikalingų priemonių. Dirbtinis intelektas (DI) nepakeis empatiškų specialybių, tokių kaip mokytojai. Baigdama ministrė pabrėžė, kad turime didžiuotis mokytojo profesija, nes ne kiekvienam skirta prisiliesti prie jauno žmogaus. Kalbant apie švietimo sistemą svarbiausia visiems turėti aiškią kryptį, kuri įkvėps eiti tikslo link.

Akad. V. Nekrošius susirinkusiesiems paskelbė, kad šią konferenciją paskatino organizuoti buvusi Seimo narė prof. habil. dr. Vilija Targamadzė. Todėl jis pagalbos kreipėsi į savo mokytoją, kuris padėjo parengti konferencijos programą. Akademiko įsitikinimu, žodis „mokykla“ – tai vieta, kur mokomasi. Vienintelis darbas vaikams – pasiruošti gyventi besikeičiančiame pasaulyje. Deja, dabar mokykloje dominuoja noras gerai jaustis, o ne mokytis. Pagrindinė problema – mokytojo kaip autoriteto problema. Norint keisti situaciją, verta tokias konferencijas rengti kasmet, kad būtų galima įvertinti, kas pasiekta.

LR Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkė Vaida Aleknavičienė.

LR Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkė Vaida Aleknavičienė skaitė pranešimą apie 2024–2028 m. švietimo politikos iššūkius ir perspektyvas. Jos įsitikinimu, mokytojai stengiasi išugdyti kartą, kuria didžiuotumėmės. Todėl komitete organizuojama nemažai susitikimų su asociacijų atstovais, bendraujama su prezidentūra, ministerija. Kartu ieškoma sprendimų. Galima įvardyti keturis iššūkius. Vienas jų – didelis kai kurių sričių pedagogų trūkumas. Ypač nutolusiuose regionuose. Ieškoma būdų, kaip suvilioti jaunus specialistus tapti mokytojais. Todėl ketinama gerinti pedagogų darbo sąlygas, tik ne visada įsivaizduojama kaip. Būtina didinti pedagogų atlyginimus, skatinti regionų plėtrą ir mažinti atskirtį. Antrasis iššūkis – mokymo turinys ir metodai bei priemonės. Reikia tęsti švietimo srities skaitmeninimą, aprūpinti ugdymo įstaigas mokymo priemonėmis, didinti mokinių priėmimo kvotas į aukštos pridėtinės vertės profesinio mokymo programas. Trečiasis iššūkis – nevienodi mokinių pasiekimai, kuriuos lemia didmiesčių ir regionų skirtybės, nuolatinė programų kaita, pavėžėjimo problemos, mokinių motyvacijos stoka. Todėl reikėtų mažinti mokinių skaičių klasėse, išplėsti „geltonųjų autobusų“ programą, sukurti saugią motyvuojančią mokymosi aplinką. Ketvirtasis iššūkis susijęs su aukštuoju mokslu. Baigdama V. Aleknavičienė įvardijo LR Švietimo ir mokslo komiteto veiklos prioritetus. Jie koreguojami, konsultuojantis su visomis suinteresuotomis grupėmis.

Kalba buvęs ilgametis žydų gimnazijos direktorius Miša Jakobas.

Buvęs ilgametis žydų gimnazijos direktorius Miša Jakobas kalbėjo apie XXI amžiaus pedagogą ir jo laukiančius iššūkius. Iš pradžių pripažino, kad pats yra laimingas, pabėgęs nuo reformų. Jo įsitikinimu, priežasčių, kodėl trūksta mokytojų, daug ir jos teisingos. Bet turime paklausti, kas gali būti mokytoju? Žmogus, nemylintis žmonių ir vaikų, negali peržengti mokyklos slenksčio. Jo žodžiais tariant, mėgstame reikalauti, kad mums didintų atlyginimą ir demonstruotų pagarbą. Bet ar viską padarėme, kad to nusipelnytume? Kita bėda, kad mokiniai ir jų tėvai savaip suvokia mokyklos funkcijas. Iš tiesų neturi būti lengva mokytis ir gyventi šiame amžiuje. Tą vaikams privalo išaiškinti būtent mokytojai. Tačiau pastaraisiais metais vaikai tampa nebaudžiami, namuose kalbama be jokios pagarbos mokytojams. Ką daryti? Koks mokytojas turi atsistoti prieš klasę? Kokį mokytoją jis nori matyti, būdamas direktorius? Atsakymas iš esmės paprastas: tai žmogus, mylintis vaikus. Todėl M. Jakobas patarė kolegoms: „Nebūkite surūgę pamokose. Mokytojas turi ateiti į klasę žinodamas, ką reikia veikti. Kita vertus, viena esminių problemų mokyklose – drausmės trūkumas. O jeigu nėra drausmės pamokoje, nebus išsilavinimo. Tokiu atveju žydai sako: „Padėk šaukštą, eik namo“.

XXI a. ugdymo įstaigose yra daug problemų. Viena jų – patyčios mokykloje. Nejaugi mokykla yra kolonija ar kalėjimas, rusų armija? Bet patyčios, apkalbos vyksta ne tik tarp mokinių, bet ir tarp mokytojų. Patyčios atkeliauja jau iš darželių. M. Jakobas pabrėžė ir tai, kad mokytojas turi nuolat būti su vaikais. Taip pat ir per pertraukas. „O jeigu neturi charizmos, mokytojau, eik namo“, – pridūrė jis. Dar viena problema – kiek galima kankinti direktorius su kadencijomis? Juos turėtų rinkti bendruomenė. Susikvieskite tėvus, mokinius ir paklauskite jų, kas juos mokys. Taip pat prelegentas kalbėjo apie įtraukųjį ugdymą, darbą su gabiaisiais vaikais. Pavyzdžiui, Izraelyje su tokiais dirbama jau nuo antros klasės. Baigdamas jis mėgino apibūdinti, koks turėtų būti ateities mokytojas. „Ar sugebėsi, mokytojau, pažvelgti į vaiko sielą?“, – retoriškai klausė M. Jakobas. Jo manymu, reikia norėti išgyventi dėl tų vaikų, kurie patikėti mokytojui. Nėra blogų mokinių – yra vaikų, kurie blogai jaučiasi mokykloje, bendruomenėje. Svarbu pasakyti tėvams – aš esu žmogus, kuris rūpinasi jūsų vaikais.

Kalba Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius.

Po jo itin kritiškai kalbėjęs Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius apibūdino, kodėl švietimo sistema atsidūrė tokioje dramatiškoje situacijoje. Pradėti reiktų nuo to, kad kiekvienos valstybės sėkmės pagrindas – veiksminga švietimo sistema. Turėjome galimybę ją sutvarkyti. Deja, savitikslių nekompetentingų reformų vykdymas atvedė prie apverktinos situacijos. Reikia aiškaus, suprantamo tikslo. Bet švietimo įstatyme iškelta tiek tikslų, kad nebeaišku, į ką orientuota švietimo sistema. Susiformavo neįpareigojanti terpė, klesti veiklų imitavimas. Pamiršome LR Konstitucijos nuostatas. Mokykla turi atlikti mokymo ir auklėjimo funkcijas. Deja, mokymas pasimetė kitų veiklų kontekste. Buvome įklampinti į pasakojimą, primenantį stebuklinę pasaką. Kuriamas kitoks mokymo supratimas. Dabar susiformavo nuomonė, kad mokymo rezultatai nėra svarbūs. Nežinojimas beveik tapo vertybe. Atsisakę tradicijų, išauginome kartą, kuri greitai pavargsta ir sutrinka. Todėl neranda savo vietos gyvenime. Vegetuoti aplinkoje, kur nereikalaujama rezultatų, iš tiesų lengviau. Kalbėti apie tradicinį mokymą dabar nepopuliaru. Žodžio „auklėjimas“ išvis negalima vartoti, kad nesugadintume mokiniui geros savijautos. Paradoksalu, kad dabar reikalavimas mokytis tarsi nebeatitinka geros mokyklos koncepcijos. Nuotykis ir pramoga tampa esme. Tam dar trukdo egzaminai, o ir mokyklų reitingų nebereikia, - ironiškai pridūrė S. Jurkevičius.

Kita bėda – buvo pakeistos bendrojo ugdymo programos. S. Jurkevičiaus manymu, tai didžiausias nesusipratimas. Jos atskleidė sistemos bejėgiškumą ir jų kūrėjų kompetencijos stoką. Net patys programų autoriai sunerimo. Dabar mokytojai įgyvendina programas, nesuprasdami jų keitimo prasmės. Nebeturime kvalifikuotų specialistų, kurie išmanytų mokymo turinį. Lietuvoje šiuo metu mokymo turinys yra eksperimentinis laukas, nevaldomas profesionaliai. Nebeliko net kvalifikuotų specialistų, nėra konceptualaus supratimo, kaip mokyti lietuvių kalbos ar kitų dalykų. Norint parengti vadovėlius, reikia giluminio temų išmanymo. Viskas palikta savieigai. Medžiaga mokiniams pateikiama paviršutiniškai. Dar blogiau yra kalbant apie įvairaus lygio egzaminus. Dauguma klausimų parengiama nekokybiškai, su klaidomis. Tačiau LR švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM) bando tokią situaciją glaistyti, pasitelkia pataikautojus. Šitaip dangsto esmines problemas. Profsąjungos irgi neišsako pastabų, kaip tokios programos kenkia ir mokytojų savijautai. Dramatišką švietimo situaciją bando gelbėti nuolankūs mokytojai ir mokyklų direktoriai. Jeigu ir dabar nė viena asociacija nekels klausimo dėl egzaminų kokybės, artėjant egzaminams vėl neišvengsime problemų. Įvairios skubotos reformos atnešė tik dar daugiau problemų ir streso pedagogams bei mokiniams. Besąlygiškas nuolankumas, savigarbos ir ryžto stoka yra nuolatinė pedagogų dvasinė būsena. Todėl nėra ko kalbėti apie prestižinę mokytojo profesiją. Tai tik nuolankūs tarnai, kurie vykdys bet ką. Mokytojų trūkumas tapo toks akivaizdus, kad ši problema sprendžiama desperatiškai. ŠMSM gal galėtų imtis lyderystės centralizuotai darbinti mokytojus. Tai jai padėtų suvokti, kokia situacija mokyklose. Jau dabar net vaikai, pensininkai veda pamokas. Taip buvo tik pokariu. S. Jurkevičiaus manymu, mokytojų trūkumo klausimą turi spręsti ministerija. Apskritai kalbant, bet kuri reforma parengta nekvalifikuotai. Tai diskredituoja Lietuvos švietimą. Mes patys irgi nebetikime, kad galime kažką pakeisti. Ar bus imtasi būtiniausių priemonių, kad sustabdytume švietimo sistemos niokojimą?

Lietuvos švietimo ir mokslo profesinės sąjungos pirmininkas Egidijus Milešinas savo pranešime kalbėjo apie mokytoją vakar, šiandien ir rytoj. Jis pasakojo, dirbtinio intelekto paklausęs, koks yra Lietuvos mokytojas. DI atsakė labai mandagiai: „Jis rūpestingas, išsilavinęs ir kūrybiškas asmuo. Nuolat atnaujina savo žinias, skatina mokinių aktyvumą.“ Kokias mokytojo savybes labiausia vertina mokiniai: „Kantrybę, empatiją, gebėjimą aiškiai perteikti informaciją. Ir kad mokytojas būtų draugiškas. Mokytojas formuoja jaunąją kartą.“ Ar tikrai tikrovėje yra taip? – klausė E. Milešinas. Konferencijos dalyviai vieningai nepritarė tokiai optimistinei DI nuomonei. Mokytojas yra sistemos pagrindas. Jeigu švietimo sistema nesirūpina pamatu, sunku pastatyti tvirtą pastatą. Toliau bus dar sunkiau. Mokytojai turės prisitaikyti prie sparčiai besikeičiančių socialinių ir technologinių sąlygų, ugdyti mokinių kritinį mąstymą, jų emocinį intelektą. Prelegentas išvardijo būtinas sąlygas, kad mokytojas galėtų kuo efektyviau atlikti savo misiją. Neseniai atliktas mokytojų psichologinės būsenos tyrimas atskleidė, kad situacija liūdna. Kiekvienas ministras nori kažkuo nustebinti, įvykdyti kokią reformą. Tačiau dažniausiai viskas baigiasi nesėkme. Trūksta tikros politinės lyderystės, suprantant, kas ir kodėl daroma. Kokio rezultato siekiama. Tik veikdami kartu, diskutuodami suprastume, kas veikia ir kas ne. Tikėdami, kad švietimo sistema apima visus Lietuvos žmones, o švietimas – šalies ateitis.

VU Filosofijos fakulteto Ugdymo mokslų instituto Švietimo politikos centro vadovas prof. dr. Rimantas Želvys.

VU Filosofijos fakulteto Ugdymo mokslų instituto Švietimo politikos centro vadovas prof. dr. Rimantas Želvys skaitė pranešimą „Ar būtinos Lietuvos švietimo reformos?“. Jo manymu, kai kurie pokyčiai neišvengiami. Pavyzdžiui, techniniai (minimalaus stojamojo konkursinio balo korekcijos), vertybiniai (vaikų su ypatingais poreikiais integracija) ir nulemti išorinių veiksnių (nuotolinis mokymas dėl pandemijos). Švietimas reformuojamas dėl įvairių priežasčių. Kai kurie nuoširdžiai tuo tiki, ir kaip moka, taip daro. Tą neretai skatina visuomenės spaudimas, nors realybė gali neatitikti sensacingų žiniasklaidos antraščių. Pavyzdžiui, moksleivių matematikos pasiekimai tokie, kad lietuviai patenka į pasaulio geriausiųjų dešimtuką (Tarptautinio matematikos ir gamtos mokslų gebėjimų tyrimo duomenimis). Kitaip sakant, egzistuoja įvairūs informacijos šaltiniai. Blogai tai, kad suprimityvintas švietimo vaizdas skatina vykdyti neapgalvotas reformas. O visuomenėje egzistuoja supaprastintas požiūris į sudėtingą švietimo sistemą. Todėl buvo sunaikintas Pedagogikos institutas, nes pedagogika – neva ne mokslas. Anksčiau reformas kūrė specialistai (pavyzdžiui, doc. A. Zabulionis ir Nacionalinio egzaminų centro kolektyvas), jų rengimas trukdavo kelerius metus. Dabar tai atliekama greitai. Deja, švietimo sistema yra inertiška, tad poveikis pasireiškia ne iš karto. Tačiau naujos politinės jėgos pirmtakų pradėtos reformos įprastai nebetęsia. Tokios sužlugusios reformos pavyzdys – universitetų jungimas. Dabar taip ir neaišku, ar reforma baigta, ar dabar yra geriau? Niekas neanalizavo rezultatų. Panašiai vyko su chaotišku kolegijų pertvarkymu, kuris patyrė fiasko. Naujoje programoje apie kolegijų reformą nebekalbama.

Pranešėjas baigdamas klausė, ar iš tiesų žinome, kokio švietimo norime? Štai turime dvi Valstybės pažangos strategijas (2012, 2023 m.) ir vieną Švietimo strategiją (2013 m.). Bet jau kalbama, kad ją reikia permąstyti. Tačiau ar kas nors įvertino parengtąsias? Pastebėta, kad reformose vieni teiginiai prieštarauja kitiems. Pavyzdžiui, norima užtikrinti lygiavertį išsilavinimą visoje šalies teritorijoje, bet mokyklų tinklas nėra centralizuotai valdomas. Norint išvengti chaoso, lėšų švaistymo, reformos turi turėti aiškų ilgalaikį, strateginį tikslą. Jeigu reformos neartina prie užsibrėžtos švietimo vizijos, jos nereikalingos.

Renginio dalyviai.

Diskusijos pradžioje V. Nekrošius replikavo, kad senovės romėnai reformas darė negriaudami, o tik taisydami, kas yra blogai. Mes dar to neišmokome. Apibendrinant pranešimus aiškėja bendra nuostata, jog mokytojas turi būti šeimininkas savo klasėje. Jis turi jaustis gerai. Esmė yra žmogus, ateinantis mokytojauti. Priešingu atveju laukia didelės problemos. Naujausi Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos apklausų duomenys liudija, kad 56 proc. Lietuvos mokytojų nori išeiti iš darbo, nesulaukę pensijos. Reikia dabar bandyti bent juos išsaugoti. Patyrę mokytojai yra tikroji vertybė. Privalome pagerinti darbo sąlygas mokytojams, suteikti jiems plačią autonomiją. Ir sugalvoti mechanizmą, kaip atsisakyti tų, kurie negali būti mokytojais.

Edukologė, prof. habil. dr. Vilija Targamadzė.

Prof. habil. dr. Vilijos Targamadzės teigimu, Strateginėje vizijoje „Lietuva 2050“ neparašyta, kokia turi būti mokykla 2050 metais. Todėl ji sakė nebalsavusi už šią strategiją. Natūralu, kad žmonės turi įvairių vizijų. Reikia kalbėti, susitarti ir daryti. Pradėti nuo fundamentalių dalykų. Atsakyti į klausimą – „kodėl tai turime daryti?“ Dabar esame nuvažiavę nuo bėgių, nebeturime pagrindo. Būtina suvokti, kokiai mokyklai rengiame mokytoją, kaip jį išlaikyti. Nieko nepasieksime, jei turėsime nepasitikėjimu pagrįstą administravimo sistemą. Jos manymu, Lietuvos mokslų akademija gali tapti ta vieta, kur galima apie tai diskutuoti. Akad. Arvydas Virgilijus Matulionis teigė, kad viskas daroma, visų pirma siekiant įsisavinti lėšas. O apžvelgęs salėje sėdinčius dalyvius, tarp kurių dominavo dailiosios lyties atstovės pridūrė, kad mokytojų klausimas iš esmės yra moterų klausimas.
Ši konferencija akivaizdžiai parodė, kiek problemų susikaupė švietimo srityje. Reikia manyti, kad dauguma jos dalyvių nuoširdžiai nori pakeisti situaciją, spręsti didžiausias šios sistemos bėdas. Todėl norisi tikėti, kad nebeilgai klaidžiosime pedagogikos reformų klystkeliais.

Parengė dr. Rolandas Maskoliūnas, vyriaus. specialistas ryšiams su visuomene
Virginijos Valuckienės nuotraukos

Konferencijos vaizdo įrašas

GALERIJA