Naujienos

Diskusija apie Vilniaus rotušės laikrodžio atstatymą

Sausio 14 d. Lietuvos mokslų akademijos (LMA) skyrius „Mokslininkų rūmai“ kartu su Lietuvos kultūros politikos institutu surengė diskusiją „Kada Lietuva turės valstybės laikrodį?“. LMA Mažojoje salėje susirinkusiems diskusijos dalyviams „Mokslininkų rūmų“ vadovė užsiminė, kad šis klausimas jau buvo svarstomas prieš porą metų šioje salėje pristatant prof. Liberto Klimkos knygą „Vilniaus rotušė ir jos laikrodis“, tačiau klausimas taip ir liko neišspręstas. Ji pristatė renginio dalyvius ir pokalbio vedėją Lietuvos kultūros politikos instituto direktorių Antaną Staponkų, kuris pateikė visuomenei Lietuvos sostinės Vilniaus rotušės istorinio laikrodžio, svarbiausiojo valstybės laikrodžio, atstatymo sąlygas.

Renginyje kalbėjo: mokslo istorikas, etnologas prof. Libertas Klimka, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas architektas Ričardas Krištapavičius, restauratorė, architektė Giedrė Eleonora Miknevičienė, dailininkas Arvydas Každailis, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Metodinio konsultavimo ir teritorijų planavimo skyriaus vedėja Rasa Trapikienė, Vilniaus miesto savivaldybės kultūros darbuotojai, architektai, dailininkai, restauratoriai. Savo nuomonę išsakė Lietuvos pramoninkų konfederacijos viceprezidentas Antanas Zabulis, Lietuvos Respublikos (LR) Seimo Kultūros komiteto pirmininkas Kęstutis Vilkauskas, Vilniaus miesto vienmandatėse apygardose išrinkti LR Seimo nariai Artūras Zuokas ir LR Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Remigijus Motuzas, senamiesčio gyventojai ir kiti vilniečiai.


Kalba LR Seimo Kultūros komiteto pirmininkas Kęstutis Vilkauskas.

„Vilniaus rotušės bokšto su jame įtaisytu laikrodžiu atstatymo idėja keliama ir svarstoma ne pirmi metai. Tačiau rotušės laikrodžio atstatymas būdavo vis atidedamas, nes istorikai, kultūros paveldo ir kiti specialistai, pritardami rotušės laikrodžio atstatymo idėjai, sustoja, nes Vilniaus viduramžiais sukurtas miesto centras – senamiestis – yra UNESCO globojamas pasaulio paveldas ir jo apsaugos reikalavimai yra ypač dideli. Rotušės laikrodžio atstatymo sąlygų rengėjai įvertino UNESCO paveldo apsaugos reikalavimus ir parodė, kad iš tikrųjų jie yra pagrįsti ir būtini. Tačiau laikantis šių reikalavimų, nėra kliūčių atkurti istorinį Vilniaus rotušės bokštą su jame įtaisytu laikrodžiu. Remiantis išlikusia istorine medžiaga, jo atstatymas nėra paveldo apsaugos reikalavimų pažeidimas, priešingai – tai būtų UNESCO globoje esančio viduramžiais sukurto Vilniaus miesto centro visavertiškumo atkūrimas“, – sakė A. Staponkus. Jis pabrėžė, kad Vilniaus rotušė daugiau kaip tris šimtmečius, kol Lietuva (LDK) buvo nepriklausoma valstybė, turėjusi miestelėnų veiklos ir gyvenimo koordinavimo priemonę – laikrodį. Gaila, jis neišsaugotas. „Ši žaizda Lietuvos sostinei ir valstybei padaryta daugiau kaip prieš du šimtus metų. XVIII a. pabaigoje Lietuva buvo prijungta prie carinės Rusijos, kuri draudė atstatyti Vilniaus rotušės laikrodį, simbolizuojantį savivaldos ir valstybės nepriklausomybės idėjas. Sostinės istorinis centras iki šiol nėra visavertis viduramžiais sukurtas urbanistikos paminklas. Rotušės aikštė irgi yra praradusi istorinę reikšmę. Neturėtume taikytis su okupacijos metais sostinės ir visos valstybės paveldui padaryta žala. Privalome vykdyti LR Konstitucijos 17 straipsnį „Lietuvos valstybės sostinė yra Vilniaus miestas – ilgaamžė istorinė Lietuvos sostinė“ ir rodyti Vilniaus istoriškumą. Būtina restauruoti, tvarkyti ir tinkamai naudoti daugelį Vilniaus istorijos ir kultūros paveldo objektų, taip pat atkurti ir sostinės rotušės laikrodį, pastatyti paminklus senosios Lietuvos ir artimesnių laikų valstybei nusipelniusių asmenybių atminimui, prižiūrėti jų memorialinį paveldą“, – tvirtino pranešėjas.
 

LR Seimo narys Artūras Zuokas su renginio dalyviais.

Jo nuomone, Sostinės rotušės laikrodžio atstatymas turėtų paskatinti Vilniuje, ypač senamiestyje, esančių paminklinių pastatų savininkus ir naudotojus pasirūpinti, kad jų valdomų pastatų fasadų sienų tinkas nebūtų ištrupėjęs, kad nesiluptų sienų dažai, kad pastatų architektūros detalių neužgožtų reklama, kad įmonių pavadinimai atitiktų Valstybinės lietuvių kalbos komisijos reikalavimus ir Vilniaus senamiestis būtų lietuviškas, kad būtų išsaugotos įėjimų į pastatus istorinę vertę turinčios durys, langų apvadai, balkonų tvorelės, įvažiavimo į kiemus vartai ir kt. Daug kur galima atkurti ir buvusio dydžio paminklinių pastatų langus, duris ir kitas sunaikintas detales. Reikėtų ir Vilniaus istorinio centro kūrėjų – amatininkų cechų ir pirklių gildijų – atminties ženklų ant išlikusių jų pastatų. Būtina prižiūrėti pastatų kiemuose esančius gėlynus ir medžius. Kiekvieną rytą sostinės senamiestis turi pasitikti turistus švarus, sutvarkytas ir svetingas.


Renginio dalyviai.
 
Renginio dalyviai siūlė pagalvoti ir apie sostinės rotušės dabartinę paskirtį. Senaisiais laikais rotušė buvo miestiečių, pirmiausia amatininkų ir pirklių, veiklos ir miesto gyvenimo tvarkos koordinavimo centras. Matyt, ir šiandien sostinės rotušė turėtų plačiau atverti duris miesto bendruomenei, pirmiausia senamiesčio gyventojams, čia įsikūrusioms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, kurios užsiima sostinės kultūros paveldo apsauga, kasdiene priežiūra ir tvarkymu. Vilniaus rotušė turėtų būti pramoninkų ir humanitarinės inteligentijos bendravimo centras.

Rotušės bokštas su jame įtaisytu laikrodžiu turėtų būti atstatomas daugiausia Lietuvos gyventojams ir įmonėms „prisidedant po plytą“, užsienyje gyvenančių tautiečių, kultūros fondų, kitų kultūros mecenatų skiriamomis lėšomis.

Atsižvelgiant į renginio dalyvių pastabas ir siūlymus, papildytos Lietuvos sostinės rotušės laikrodžio atstatymo sąlygos bus įteiktos LR Seimui prašant priimti Vilniaus rotušės laikrodžio, svarbiausiojo valstybės laikrodžio, atstatymo įstatymą.

Parengė Lietuvos kultūros politikos instituto direktorius Antanas Staponkus ir
LMA skyriaus „Mokslininkų rūmai“ vadovė Aldona Daučiūnienė
Virginijos Valuckienės nuotraukos

Diskusijos „Kada Lietuva turės valstybės laikrodį?“ vaizdo įrašas

GALERIJA