Naujienos

Literatūrologui akademikui Jonui Lankučiui (1925–1995) – 100

Vasario 8 d. minėtos lietuvių literatūros, dramaturgijos tyrinėtojo akademiko Jono Lankučio (1925–1995) šimtosios gimimo metinės. Ši data ypatinga Klaipėdos rajono savivaldybės viešajai bibliotekai, kuriai prieš 25-erius metus suteiktas Jono Lankučio vardas. Dar svarbesnė ši data Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui, kuriame Akademikas dirbo nuo 1956 m., vadovavo skyriui, 1984–1992 m. buvo instituto direktoriumi.

Ta proga Klaipėdos r. savivaldybės Jono Lankučio viešoji biblioteka surengė poezijos ir muzikos vakarą su Lietuvos talentais – aktore Dalia Michelevičiūte, muzikos virtuozais Arkadijumi Gotesmanu ir Petru Vyšniausku. Dar vieną vakarą, skirtą akad. J. Lankučio atminimui, bibliotekoje numatyta surengti kovo 27 d.

Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas (LLTI), pažymėdamas akad. J. Lankučio šimtmetį, paskelbė tinklalapyje interviu su Akademiko dukra, redaktore, dėstytoja Margarita Dautartiene-Lankutyte https://www.llti.lt/lt/naujienos/1781

LLTI feisbuke paskelbtas interviu su LLTI Šiuolaikinės literatūros skyriaus vyriausiąja mokslo darbuotoja akad. Jūrate Sprindyte. Dėkojame Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vadovybei, maloniai sutikusiai pasidalyti skelbtu interviu, ir fotografei Onai Pajėdaitei už nuotrauką:

Šiandien kalbiname LLTI Šiuolaikinės literatūros skyriaus vyriausiąją mokslo darbuotoją Jūratę Sprindytę, kuri tikrai galėtų papasakoti apie lietuvių literatūros žanrus, stilius, sovietmečio ir šiuolaikinę literatūrą. Jūratė pažįsta institute vykusį mokslinį gyvenimą. Vasario 8 dieną minime mokslininko, lietuvių literatūrologo, Lietuvos mokslų akademijos nario, ilgamečio LLTI darbuotojo, o vėliau ir direktoriaus – dr. JONO LANKUČIO 100-ąsias gimimo metines, tad prašome pasidalinti atsiminimais apie šį mokslininką.
- Gerbiama Jūrate, gal prisimenate ir galite papasakoti apie savo pirmą susitikimą su J. Lankučiu?
Į institutą atėjau 1974 metų gruodį dar būdama paskutinio kurso studentė. Į darbą mane priėmė kaip tik Jonas Lankutis, tada skyriaus vadovas. Dabar sunku įsivaizduoti, kad Tarybinės (dabar – Šiuolaikinės) literatūros skyriuje dirbo vieni vyrai! Visi solidūs, tituluoti: Vytautas Kubilius, Vytautas Galinis, Algis Samulionis, Ričardas Pakalniškis, Vincas Kuzmickas. Aš buvau tikrai žalia piemenė, bet prisimenu labai tėvišką, globojančią Lankučio laikyseną, savotišką paskatinimą, kad tarp tokių ąžuolų ir liaunas daigelis nepražus. Iš tiesų manęs darbais neapkrovė, leido ramiai apsiprasti. Lankučio vadovaujami skyriaus darbiniai posėdžiai buvo itin informatyvūs ir naudingi.
- Skaitant apie J. Lankutį ir žvelgiant į jo fotografijas, atrodo, kad jis buvo labai mąslus žmogus. O koks jis buvo vadovas?
Vadovas – iš pradžių skyriaus, vėliau ir viso instituto – jis buvo tiesiog neprilygstamas, ypač turint galvoje ne pačius palankiausius lituanistikos puoselėjimui laikus. Darbštus, dalykiškas, mokėjęs mąstyti strategiškai, įstaigos veiklą formavęs, sakyčiau, tiesiog gudriai. Po ideologiškai nepriekaištingomis antraštėmis apie „brandų socializmą“ paslėpdavo jaunesniųjų kolegų darbus apie poetiką, stilių, mitą, vidinį monologą ir panašius modernesnius ieškojimus. Išmintingai ir visai nedvejodamas parinko disertacijų temas man ir bendraamžiui Algiui Kalėdai – Jūratė rašys apie lietuvių prozos lyrizmą, Algis – apie komizmą. Balansas! Ne tik instituto lauke buvo gerbiamas ir labai autoritetingas, jo nuomonė daug reiškė įvairiose komisijose, redkolegijose, tarybose, yra pagelbėjęs „prastumti“ ne vieną pjesę ar spektaklį, juk buvo dramaturgijos tyrimo asas, literatūrologas profesionalas (knygos apie Justino Marcinkevičiaus trilogiją, Juozo Grušo, Vinco Mykolaičio-Putino kūrybą). Būtų galėjęs dirbti bet kokioje diplomatinėje tarnyboje, toks santūrus ir argumentuotas buvo jo žodis, tiesiog tobulai jautė, ką, kur ir kaip reikia kalbėti. Net ir nesutikdamas su dėstomais teiginiais, niekad nekeldavo balso, parinkdavo santūrius, logiškus argumentus. Rimties garantas – sakydavo kolegos. Priešpiet dirbdavo namie, popiet tvarkė instituto reikalus, o anuometinės griežtos darbo drausmės sąlygomis net norint išeiti į biblioteką ar kokį renginį, reikėdavo atsiklausti. Lankutis garsėjo savo ironiška šypsenėle. Nedrąsiai įžengęs į kabinetą visada gaudavai leidimą, išvysdavai itin geranorišką paskatinančią šypseną.
- Gal atmintyje saugote kokį nors įdomų nutikimą Vileišių rūmuose, vadovaujant J. Lankučiui?
Nutikimas susijęs su mano pačios patirtimi. Kai 1982 metais stojau į doktorantūrą (tada – aspirantūrą), per egzaminą gavau užduotį panagrinėti Juozo Baltušio „Juzą“. Kažką atsakiusi, išgirdau gana klastingą Lankučio klausimą – o kuris romano finalas man atrodo teisingiausias? Sutrikau, nes buvau skaičiusi tik vieną romano variantą, net nežinojau, kad rašytojas finalą kelis kartus perrašė. Iki šiol truputį gėda, o Lankutis atlaidžiai pažiūrėjo į tą žioplystę ir įvertino aukščiausiu balu.
- Jei dabar turėtumėte galimybę sugrįžti valandėlei į TĄ institutą, apie kurį dabar kalbame, ką pasakytumėte J. Lankučiui? O gal kažko paklaustumėte?
Tiesą sakant, į TĄ institutą grįžti nebenorėčiau. Ir Lankutis turbūt gerokai nusimintų, kad lituanistikos ir apskritai humanitarikos padėtis, už kurią jis taip patriotiškai ir išmintingai laviruodamas kovojo, nėra ypatingai gera. Norėčiau jo atsiprašyti, kad po savo disertacijos gynimo labai entuziastingai dėkojau darbo vadovui Vytautui Kubiliui, bet nepadėkojau direktoriui, kuris toleravo ne visad pamatuotą laisvės ir maišto dvasią, sklidusią ir iš mano pačios, ir iš mano kartos kolegų žodžių ar veiksmų.
- Na, ir mūsų tradicinis klausimas, kurį ypač smagu užduoti Jums, miela Jūrate: kuriuo metų laiku (ir kodėl) Jums gražiausi Vileišių rūmai?
Instituto rūmai man gražiausi žiemą, baltai apsnigti, kai išryškėja architektūros vizualumas.

Akad. Jono Lankučio biografija skelbiama ir Lietuvos mokslų akademijos tinklalapyje:
https://www.lma.lt/uploads/Biogramos/Lankutis_J..pdf

Parengė LMA Humanitarinių ir socialinių mokslų skyriaus vyriaus. koordinatorė Aurika Bagdonavičienė
Onos Pajėdaitės nuotrauka